Straispniai interneto dienraštyje "Bernardinai.lt"

Netrukus baigiasi George‘o W. Busho era. Tariamoji nuosaka istorijai netaikoma, bet jeigu prieš aštuonerius metus ne rinkikų, o piliečių balsai būtų lėmę - dauguma amerikiečių tada pasisakė už El Gorą, ne už dabartinį prezidentą - pasaulis šiandien atrodytų kitaip. Ne be reikalo visuose žemynuose dauguma žmonių tikisi, kad išrinktasis JAV prezidentas sugrąžins mūsų planetą į normalesnę būseną.

JAV, o ir visą pasaulį supurtę rinkimai lėmė pergalę Barackui Obamai. Tai reiškia ir fundamentaliojo, betoninio konservatyvizmo, kurį įkūnijo G. W. Busho politika, istorinį pralaimėjimą. Po 80 metų pertraukos įsisiautėjusi finansinė krizė sužlugdė tečerizmo-reiganizmo mitą, žadėjusį begalinius gyvenimo skolon malonumus ir gerovę, kai viskas paliekama nekontroliuojamai ir nematomai rinkos rankai, nustumiant valstybę.

Visi šie sukrėtimai liudija: Amerikai nėra kitos išeities, kaip gręžtis į Europą ir pasaulį. Europos Sąjunga siūlo alternatyvą keliui, kuriuo aštuonerius metus G.W. Bushas vedė JAV. B. Obamos programa daugeliu atvejų sutampa su Briuselio požiūriu, su EP Socialistų frakcijos siūlymais. Ne atsitiktinai B. Obama JAV pavadinamas „socialistu“, tuo baisiu daugeliui amerikiečiu žodžiu, priimtinu ir populiariu Europos šalyse.

Klimato kaita gali ne tik atimti mums pažįstamą pasaulį iš ateinančių kartų, sako Briuselis, bet jau dabar tampa didžiausia grėsme saugumui. G. W. Bushas atsisakė prisijungti prie Kioto protokolo ir vengė kovos su klimato kaita. B. Obamos pozicija kitokia. Juk lieka tik akimirka – 8-10 metų – kad suspėtume sustabdyti nebepataisomus pokyčius.

JAV prezidentas melagingu pretekstu užkariavo ir okupavo Iraką, pažeisdamas tarptautinę teisę ir įtraukdamas „norinčiųjų koaliciją“ į šį abejotiną žygį. Pagrindinės ES valstybės jame nedalyvavo. B. Obama balsavo prieš karą ir paskelbė, kad tik įžengęs į Baltuosius rūmus jis pradės JAV kariškių išvedimą iš Irako. G. W. Bushas grasina Iranui bombardavimu, o išrinktasis prezidentas nori kalbėtis su Irano prezidentu be išankstinių sąlygų, ką siūlo ir Briuselis. Europos Sąjunga garsi pasaulyje „švelnesne jėga“ – sugebėjimu savo pavyzdžiu patraukti kitas šalis, siųsti tenai ne tankus ir kariškius, o ekspertus. Šis kelias niekad nebuvo patrauklus nueinančiam prezidentui. Naujasis gali į tai pažiūrėti kitaip.

G. W. Busho administracija nepagarbiai ir netoliaregiškai skirstė Europą į „senąją“ (didžiąsias ES valstybes, kurios aklai neseka paskui karingąjį Vašingtoną) ir „naująją“ (ES naujokės, kurios pasiruošusios tai daryti). B. Obamai toks suskirstymas svetimas, jis apie tai aiškiai kalbėjo rinkimų kampanijoje.

Didžiųjų Europos valstybių lyderiai, nuvykę į Vašingtoną, tylomis neapeina įtariamų teroristų kankinimo Gvantanamo bazėje, Kuboje. Kalbos likdavo kalbomis. O išrinktasis prezidentas Gvantanamo kalėjimą rengiasi uždaryti.

ES pagalba besivystančioms šalims beveik tris kartus didesnė negu Amerikos, nors pastaroji turtingesnė. Išrinktasis prezidentas žada pokyčių. Ne todėl, kad jo tėvas iš Kenijos – tiesiog, kad pasaulis turėtų ateitį, kad mažėtų atotrūkis tarp turtingiausių ir vargingiausių šalių. Alternatyva - pabėgėlių iš skurdžiausių valstybių potvynis, pralaužiantis visas užtvaras, didėjantis agresyvumas ir terorizmas. Pasitraukiantis prezidentas to nesuvokė, nesugebėjo įžvelgti terorizmo šaknų.

Europos socialinis modelis išskirtinis, kadangi remia silpniausius visuomenės narius, skirtumas tarp turtingiausių ir skurdžiausių yra mažesnis, palyginti su JAV ir kitomis šalimis. B. Obama irgi nori padėti eiliniams žmonėms, krizės sunkumus perkelti ant turtingųjų pečių, nemažinti išlaidų sveikatos apsaugai ir švietimui. Kitaip mano nueinantis prezidentas ir dauguma respublikų.

Kas yra proamerikietiška politika? Viena, kai Baltuosiuose rūmuose ir Kapitolyje įsitvirtinę politikai, apsėsti JAV neklaidingumo ir demokratijos vertybių svaidymo iš karinių lėktuvų manijos. Kas kita, kai tokia politika bankrutuoja ir ateina jaunas žmogus iš paprastos, ne itin turtingos šeimos, nepanašus į savo pirmtakus. Ne tik odos spalva, bet ir pasaulio pažinimu, sujungiančiu tris žemynus –Ameriką, Afriką ir Aziją, tikėjimu ne vėzdo, o pokyčių politika.

Europoje antiamerikonizmo ne tiek ir daug, tačiau „antibušizmo“ apstu. Net ir po karinių veiksmų Gruzijoje, kaip rodo apklausos, Vakarų Europos gyventojai laiko G. W. Busho JAV didesne grėsme pasaulio saugumui negu Rusiją.

Postą paliekantis JAV prezidentas vadinamas 21 amžiaus planetos svetimkūniu. Su G. W. Bushu traukiasi ir militaristinio mąstymo laikai. JAV kaip pasaulio policininkės laikai baigiasi, ji ekonomiškai ir kariškai persitempė. Nė su viena virš planetos kybančia grėsme (o jų daug) JAV viena susidoroti nepajėgi. Tas pat pasakytina ir apie likusį pasaulį - be Amerikos nė iš vietos. JAV ir Europos Sąjunga įveikti lemtingus iššūkius gali tik kartu su Kinija, Rusija, Indija, Lotynų Amerikos, Afrikos valstybėmis.

Transatlantinio bendradarbiavimo darbotvarkėje išskirčiau kelis svarbiausius iššūkius. Tai veiksminga kova su finansų krize; energetinis saugumas; tarptautinių organizacijų reabilitacija ir JTO reforma; masinio naikinimo ginklų plitimo ribojimas, ypač konflikte su Iranu; klimato kaitos stabdymas. Nė vienas iš jų nebus įveiktas be pastangų iš abiejų Atlanto pusių. Briuselis ir ateityje toliau siūlys JAV alternatyvias problemų sprendimų strategijas. ES tarpininkavimas Rusijos-Gruzijos konflikte, aktyvi bendra kova su finansų krizės padariniais - geri pavyzdžiai, parodantys, kad ES yra patikima ir pajėgi JAV partnerė.

Radikalai iš kairės ir dešinės pranašauja: Vašingtono fronte ir po rinkimų nieko naujo neišvysime, Baltųjų rūmų šeimininkas, jei ir norėtų, pakeisti esminių dalykų nesugebės. Tokį požiūrį lyg ir patvirtintų B. Obamos ketinimai burti plačią koaliciją, kviesti į savo komandą ir nuosaikius respublikonus.

Taip, išrinktasis prezidentas gins JAV interesus ne mažiau atkakliai ir išradingai, negu tai darė G. W. Bushas. Tačiau naujasis Baltųjų rūmų šeimininkas, atrodo, gerai supranta, kad tie interesai negali konfrontuoti su kitų žemynų ir viso pasaulio interesais.

Europos Parlamento Socialistų frakcijoje B. Obamos pergalė sutikta džiaugsmingai, bet be euforijos. Frakcija palaiko glaudžius ryšius su JAV Kongreso demokratais, keičiasi delegacijomis, patyrimu. Tačiau suprantame, koks milžiniškas kalnas problemų užgriūva ant naujojo prezidento, kiek daug vilčių žmonės sieja su jo būsimais sprendimais. O juk stebuklingos lazdelės B. Obama irgi neturi. Tačiau jis turi galimybę išvairuoti tą didžią šalį iš aklavietės, į kurią buvo atvedusi jo pirmtako politika. 

Tekstas parengtas bendradarbiaujant su Europos Parlamento Socialistų frakcija

<>Bernardinai.lt