Straispniai interneto dienraštyje "Bernardinai.lt"

Kai mūsų autobusas artėjo prie Zočištės vienuolyno, aukštai ant kalno išvydome sargybos bokštelį. Jame įsitaisę kareiviai su automatais mojo mums, rodydami kelią. Prie vienuolyno vartų pasitiko dar vienas karių būrys ir spygliuotų vielų užtvaros. Juodabarzdis popas – tėvas Stepanas – pasakoja, kad šis dabar atstatytas vienuolynas buvo sudegintas ir sugriautas, bet ne vietinių Kosovo albanų, o atvykusių iš toliau.

Teko lankytis daugelyje pasaulio „karštųjų taškų“, bet vienuolynų ir bažnyčių, saugojamų kariuomenės, nemačiau. Kosove, pasirodo, tai įprastas dalykas. Serbų maldos namai saugomi jau ketvirti metai. 

2004-aisiais Ibaro upė pasiglemžė tris albanų vaikus. Paskelbta, kad tai serbų rankų darbas. Visame Kosove, kurį tuomet kontroliavo Jungtinių Tautų kariai, kilo riaušės. Nužudyta 90 serbų, arti tūkstančio sužeista, sudeginta ir sugriauta 50 stačiatikių cerkvių ir vienuolynų 0 pačių seniausių, ir tūkstantmečių, kurie buvo laikomos serbų tautos ir religijos lopšiu.

Kaip tik po to tarptautinė bendruomenė, pajutusi bejėgiškumą, rimtai ėmė galvoti apie permainas. Suomio Marti Ahtisari planas nubrėžė kelius „ribotos nepriklausomybės“ kryptimi, surengtas referendumas. O šių metų vasarį Nacionalinė Asamblėja Prištinoje paskelbė nepriklausomybę, kurią saugo galingas tarptautinis karių kontingentas šalyje (pagal karių ir policininkų skaičių 1000 gyventojų Kosovas pirmauja pasaulyje).  

Keturias dienas Europos Parlamento saugumo ir gynybos pakomitečio delegacija lankėsi Kosove. Kalbėjomės su politikais, parlamentarais, kariškiais, policininkais – Kosovo albanais ir serbais, su JT ir ES atstovais. Lankėmės naujoje valstybėje lūžio metu. Kosovas, devynerius metus buvęs JT protektoratu, dabar vis labiau patenka į Europos Sąjungos globą. 

Kaip EP narys esu buvęs visose šešiose buvusios Jugoslavijos šalyse. Matyti Makedonijoje, o ypač Serbijoje ir Hercogovinoje nelinksmi, o kartais ir kraupūs vaizdai leido numanyti, su kuo teks susidurti Kosove. Ir tikrai – tai, ką čia patyrėme, optimizmo neįkvėpė. Ko gero, turėsime negyvybingą, korupcijos vėžio pakirstą valstybę, išlaikomą ES pastangomis ir lėšomis (kasmet ES skiria ketvirtį milijardo eurų, tos sumos augs) . Arba Kosovas susijungs su Albanija, o „didžioji Albanija“ irgi liks silpna, korumpuota šalimi. Arba Kosovas bus padalytas, Serbijai atsiimant šiaurinę dalį. Visi šie variantai ydingi. O blogiausia tai, kad bet kuris iš jų grasintų Makedonijos bei Serbijos ir Hercogovinos teritoriniam vientisumui, dar labiau sujauktų padėtį Vakarų Balkanuose, ir ne tik tenai.

Kai regėjome šiurpius pastarųjų dviejų dešimtmečių Kosovo istorijos vingių pėdsakus, nejučiomis mintyje iškildavo peripetijos regione, esančiame už kelių tūkstančių kilometrų nuo čia. Taip, turiu omenyje Pietų Osetiją. Abu šie regionai turėjo autonomijų, ne respublikų statusą. Ir čia, ir ten tas statusas buvo panaikintas apytikriai prieš 20 metų. Pietų Osetijoje tuoj kilo pasipriešinimas gruzinams ir karas, žuvo 3 – 4 tūkstančiai žmonių. Į pagalbą atskubėjo didysis kaimynas, tas regionas jau beveik 20 metų kontroliuojamas Rusijos. Kosoviečiai kalba apie 1989-1999 metų serbų okupaciją, po kurios įsiliepsnojo išsivadavimo judėjimas, žuvo apie 25 000 žmonių. Į pagalbą vėl atskubėjo didieji, šįkart tarptautiniai – JAV, NATO, JT. Skirtumas tas, kad Kosove tarptautinės karinės pajėgos buvo įkurdintos pagal JT rezoliuciją, o Pietų Osetijoje taikdarius iš kaimyninių šalių siuntė ESBO.

Prištinoje ant naujo viešbučio „Victory“ („Pergalė“) stogo mačiau moterį su iškeltu deglu rankoje – Laisvės statulos Niujorke kopiją. Yra sostinėje Clintono bulvaras. Tuometinis JAV prezidentas davė įsakymą bombarduoti ir apšaudyti raketomis Belgradą, padėti Kosovo išsivadavimo armijai. Kokių asociacijų iškyla? Taip, vienas prašmatniausių bulvarų Tbilisyje pavadintas Busho vardu. Bet dabartinis JAV prezidentas įsakymo padėti gruzinų kariuomenei nedavė. Serbija ne Rusija, Serbija branduolinio ginklo neturi...

Žodis, kurį per keturias dienas Kosove teko išgirsti daugybę kartų – „messy“. Angliškai jis reiškia „netvarkingas“, „keblus“, „bjaurus“. Tą žodį pašnekovai vartojo apibūdindami situaciją visame Kosove ar regione, kalbėdami apie policiją, tesimus, ūkį, santykius su etninėmis mažumomis, pagaliau apie perspektyvą.

Prištinoje dirbantys diplomatai sako, kad per šiuos metus, paskelbus nepriklausomybę, situacija pablogėjo. Serbija, palaikoma Rusijos, metė visas pajėgas, kad sustabdytų Kosovo pripažinimą – tai kol kas padarė 47 valstybės, daugiausia europietiškos. Kosovas nepriimtas į jokią tarptautinę organizaciją. Paklausiau Kosovo serbų politiko, proteguojamo Belgrado, kaip jis vertina Gruzijos ir Rusijos konfliktą bei Šiaurės Osetijos pripažinimą Kosovo pavyzdžiu. „Blogai, - sakė jis. – Rusijos autoritetas pasaulyje susilpnėjo, vadinasi, jie ir mums galės padėti mažiau.“

Tiesa, Belgradas nenutraukė elektros tiekimo, neužblokavo kelių. Tačiau elektra daugelyje Kosovo vietovių, kaip ir vanduo, tiekiami tik pusę paros. ES perima iš Jungtinių Tautų policijos ir teisėtvarkos funkcijas. Policininkai, teisininkai iš įvairių ES šalių, taip pat iš JAV, Turkijos turėtų padėti vietiniams įdiegti stabiliai veikiančią teismų sistemą, sukurti multietnines – įtraukiančias ir vietinius serbus bei turkus – policijos pajėgas. Procesas stringa. Šiaurės Kosove su Belgrado pagalba įdiegtos vietinės valdžios struktūros, kurios nepripažįsta nei Prištinos, nei tarptautinės bendrijos nurodymų.

Nuleista iš tarptautinių aukštumų Kosovo konstitucija labai demokratiška. Joje numatytas 10 proc. atstovavimas tautinėms mažumoms parlamente, vyriausybėje, kalbų lygybė. Tačiau gerų norų nepakanka. Tik vienas serbas sutiko būti ministru. Trūksta serbų parlamentarų. Kelio rodyklėse ir vietovardžių pavadinimuose serbų kalba dar išlaiko pusiausvyrą su albanų, tačiau parduotuvių ir restoranų iškabose, gatvių pavadinimuose, instrukcijose viešpatauja tik albaniški užrašai.

Iš pirmo žvilgsnio Kosovą apėmęs statybų bumas. Daug viešbučių, degalinių – žinovai sako, kad būtent statant juos lengviausiai plaunami pinigai. Akis bado triaukščiai ir keturaukščiai, kur įrengtas tik pirmasis aukštas. Mat namo nenutinkavus, neįstačius langų nereikia gražinti kreditų bankui. 

Kosove kaip grybai po lietaus dygsta mečetės. Jau apie šeštą ryto europarlamentarus viešbutyje žadino mulų maldos, sklindančios per garsiakalbius iš minaretų, primenančių grakščias raketas (jei būtume atvykę prieš porą mėnesių, tą malonumą būtume turėję porą valandų anksčiau). Prištiniečiai pasakojo, kad butus naujuose gyvenamuosiuosee rajonuose, kur išdygo mečetės, sunku parduoti. Rengiamas įstatymas, kuriame siūloma apriboti iš minaretų sklindančių garsų galingumą arba statyti mečetes atokiau nuo tų vietų, kur žmonės miega.

Kosovo miestų ir miestelių gatvėse pastatų rikiuotėje staiga pamatai griuvėsių krūvą. Tai buvęs serbo namas, iš kurio tik ir liko akmuo ant akmens.

Prištinos centre stovi galingas stačiatikių soboras. Kolegos, kurie lankėsi čia prieš porą mėnesių, pasakoja apie pažangą – sargyba prie soboro nebestovi! Tiesa, jis saugojamas, bet nepastebimai.

Kolega iš Seimo Vaclovas Stankevičius, neseniai su mūsų parlamentarų delegacija apsilankęs Kosove, pasakojo, kad visur juos lydėjo keturi JAV kareiviai, apsiginklavę automatais. Mums pasisekė labiau – sargybos jokios neturėjome, visur vaikščiojome laisvai. Net ir sutemus neapšviestose Prištinos gatvėse klaidžiojome be jokios baimės, jautėmės saugiai. Gal todėl, kad nekalbėjome serbiškai?

Serbai, gyvenantys ne Kosovo Šiaurėje, o pasklidę tarp albanų, liūdnai konstatavo: kai tik pasitrauks tarptautinės pajėgos, teks pasitraukti ir mums. 

Jugoslavijos laikais visi serbai privalėjo mokytis albaniškai, albanai – serbiškai. Dabar tokios taisyklės jau nėra. Albanų jaunimas kalbasi su serbų jaunimu angliškai – jei tik iš viso kalbasi.

Skurdžiausia Europos valstybė, pagal statistiką 10-15 kartų skurdesnė už Lietuvą, nerimastingai laukia žiemos. Čia, ypač kalnuose – aukščiausi apie 2600 metrų – daug sniego, šalta. Nėra miškų, todėl kubinis metras malkų kainuoja net 50 eurų.

Pakeliui į Kosovą lėktuve su vienu filosofu iš Vilniaus, pažįstančiu Kaukazą, priėjome prie išvados: ten, kur kalnai, ypač dažnai įsižiebia konfliktai ir karai. Kalniečiai itin karingi ir temperamentingi žmonės. 

Ko gero, visai neblogai, kad aukščiausia kalva Lietuvoje –  tik 295 metrai...

Tekstas parengtas bendradarbiaujant su Europos Parlamento socialistų frakcija

Bernardinai.lt