Straispniai interneto dienraštyje "Bernardinai.lt"

Lietuvoje nuolat ir daug kalbama apie emigracijos priežastis ir skaudžias pasekmes. Skaičiuojame, kiek darbingo amžiaus išsilavinusių specialistų jau paliko mūsų šalį ir kiek nuostolių dėl to patyrėme, svarstome, ką galėtume padaryti, kad išvykusieji sugrįžtų, o likusieji nebenorėtų iškeliauti.

Tačiau šios problemos rūpi ne mums vieniems, jos aktualios ir kitoms ES šalims. Apie tai, ką konkrečiai ES mastu galima padaryti, kad specialistai būtų pakankamai motyvuoti neemigruoti, o šalis nepatirtų tokių nuostolių, kalbamės su Lietuvos delegacijos Europos Parlamento Socialistų frakcijoje vadovu Justu Paleckiu. 

Migracija, kaip laisvas asmenų judėjimas ES šalių erdvėje, dar kuriantis ES buvo vienas pačių svarbiausių, kertinių organizacijos principų. Tačiau vis dažniau apie migraciją kalbama kaip apie reiškinį, kuris sukelia sunkių padarinių ir problemų. Taigi kada migracija tampa problema, kurią reikia spręsti?

Čia, ko gero, galima vartoti universalų posakį, kad lazda turi du galus. Žinoma, laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas tikrai yra gėris tiek patiems žmonėms, tiek ir valstybėms. Tai jau buvo suvokta kuriant ES. Manau, kad ir Lietuva atsivėrus sienoms iš esmės daugiau laimėjo nei pralošė. Žinoma, nėra gerai, kai žmonės išvyksta. Tačiau prisiminkime: pačioje šimtmečio pradžioje nedarbo rykštė plakė labai skaudžiai, kas penktas tuomet veltui beldėsi į darbo biržą. Akivaizdu, kad jei ne emigracijos sukeltas darbo jėgos trūkumas, ir algos Lietuvoje nebūtų taip smarkiai pakilusios. Pagaliau išvykusieji kasmet persiunčia į tėvynę apie 3 mlrd. litų, o nemaža dalis emigrantų, tikėsimės, sugrįš.

Tačiau minusai taip pat akivaizdūs. Lietuva prarado daug jaunų, gabių žmonių, daug išsilavinusių specialistų, kurių trūkumą dabar jaučiame. Manau, iš dalies taip nutiko ir dėl emigracijos tradicijų, kurios Lietuvoje yra išties senos. Juk jau daugiau kaip prieš šimtą metų mūsų tautiečiai pradėjo emigruoti į Europos šalis ir už Atlanto. Pastaraisiais metais išvažiuojantieji - jau net ketvirtoji didelė emigracijos banga. Turime suformavę savotišką emigracijos tradiciją, todėl, manau, tai bent iš dalies paaiškina, kodėl iš Lietuvos išvažiavo gerokai daugiau žmonių nei iš kaimyninių valstybių.

Kita vertus, mano paties patirtis byloja, kad yra ir dar vienas svarbus aspektas. Apie jį Lietuvoje jau beveik nebekalbama. Prieš 10-15 m. Didžiojoje Britanijoje buvo ypač daug vadinamųjų „prisidavėlių“ iš Lietuvos. „Prisidavėliai“ – žmonės, kurie atsisakydavo Lietuvos pilietybės ir, sugalvoję fiktyvias priežastis, prašydavo politinio prieglobsčio Jungtinėje Karalystėje. Tuo metu pats dirbau ambasadoriumi Londone, todėl puikiai atsimenu, kad buvo atsiradusi net atskira verslo šaka būsimų „prisidavėlių“ paslaugoms. Įvairios firmelės ar asmenys kurdavo ir parduodavo istorijas: lietuviai esą persekiojami savo šalyje dėl politinių ar religinių priežasčių, dėl seksualinės orientacijos ir panašiai. Tada Didžiosios Britanijos įstatymai šiuo požiūriu buvo labai liberalūs, ir politinis prieglobstis buvo suteikiamas lengvai, duodamos socialinės garantijos, būstas ir galimybė dirbti. Taip šie žmonės įsikurdavo ir pasilikdavo šalyje. Tuo metu tokia galimybe pasinaudojo dešimtys tūkstančių lietuvių. Kaimynai griebdavosi tokių nelabai garbingų metodų daug rečiau: lenkų ir latvių buvo keli tūkstančiai, o estų tik vienas-kitas šimtas. Liūdna tai, kad „prisidavėliams“ mainais į galimybę likti JK tekdavo šmeižti savo valstybę, nors gerai suprantu, kad jie tai darė ne iš gero gyvenimo Lietuvoje. Išvažiavę „pakonsultuodavo“ apie tai, kaip galima nesunkiai patekti į Didžiąją Britaniją, gimines, pažįstamus. Sakyčiau, kad iš kai kurių vietų net ištisi kaimai, miestelių bendrijos tokiais būdais persikėlė į Didžiąją Britaniją. Žinoma, tai nebuvo vienintelis emigracijos mastus nulėmęs veiksnys, tačiau esu įsitikinęs, kad jis turėjo reikšmės. O įstojus į ES, vartai į JK dar labiau prasivėrė, persekiojimo istorijų jau nebereikėjo.

Vis dėlto, kai kalbame apie emigraciją, kyla klausimas: kas valstybei yra didesnis nuostolis - darbo jėgos ar protų nutekėjimas?

Mažiausias nuostolis, ko gero, yra tada, kai emigruoja žmonės, nenorintys ar nemokantys dirbti nei savoje, nei svetimoje šalyje. Kur kas skaudžiau, kai išvažiuoja pradedantys savo gyvenimo kelią jauni ir energingi žmonės, nes negali, nors ir norėtų, įsitvirtinti ir pasilikti tėvynėje. O didžiausias nuostolis visai šaliai yra kvalifikuoto profesionalo – mokslininko, gydytojo, inžinieriaus, lakūno... - praradimas. Protų nutekėjimas ypač smogia valstybei, visiems mums ir morališkai, ir ekonomiškai. Juk mūsų šalis – toli gražu ne iš labiausiai klestinčių Europos Sąjungoje - rengia specialistus, kurių didelė dalis emigruoja į turtingas šalis. O universiteto absolvento parengimas kainuoja vidutiniškai apie 15 000 Lt, gydytojo – jau 70 000 Lt. Taip prarandami tiek jų išmokslinimui skirti pinigai, tiek ir patys taip reikalingi specialistai.

Lietuvoje vis labiau jaučiama medikų stoka. Pasak sveikatos apsaugos ministro, trečdalis studentų dirbti į užsienį išvažiuoja iš karto pabaigę studijas. Dar nemaža dalis jų išvyksta vėliau. Taigi, patys kentėdami dėl specialistų stygiaus, juos išmoksliname ir rengiame ne sau, o kitoms Europos ir pasaulio šalims. Žinoma, nesame vieninteliai ES, susiduriantys su tokiomis problemomis. Jos ypač aktualios ir Lenkijai, Bulgarijai, Rumunijai. Todėl ir sprendimai galėtų būti tinkami ne tik mūsų šaliai.

Ką galima padaryti, siekiant sumažinti specialistų emigraciją? Ar Europos Parlamento Socialistų frakcija yra pateikusi konkrečių planų ir pasiūlymų, ką būtų galima padaryti?

Šia problematika domiuosi jau keleri metai. Manau, kad veikti galima keliomis kryptimis.

Svarstytinas variantas - įtvirtinti tokį mechanizmą, kad aukštąjį mokslą Lietuvoje įgijęs specialistas (ypač tų profesijų, kurios itin paklausios užsienyje) įsipareigotų keletą metų neišvažiuoti ir dirbti Lietuvoje. Pasiteiravau apie tokią teorinę galimybę EK komisaro, atsakingo už vidaus rinką ir paslaugas, Charlio McCreevy. Jis oficialiai informavo mane, kad, Komisijos duomenimis, kai kurios ES valstybėse įgiję aukštąjį mokslą sutartimi įpareigojami tiek laiko dirbti šalyje, kiek laiko truko studijos. Sutartį pažeidęs asmuo turi kompensuoti jo mokymui skirtas išlaidas. Šiuo metu Komisijos prašymu Europos Teisingumo Teismas kaip tik nagrinėja, ar tokių sutarčių pasirašymas nepažeidžia bendro intereso. Ir jei bus nutarta, kad pažeidimo nėra, tai niekas nedraustų panašią tvarką įtvirtinti ir Lietuvoje. Žinoma, jeigu po rimtų diskusijų šia tema būtų pripažintas tokio žingsnio tikslingumas.

Tačiau yra ir kitas būdas, apie kurį jau senokai kalbu. Jau porą metų veikia ES globalizacijos fondas, iš kurio Europos Komisija suteikia lėšų, kai įmonė bankrutuoja, nes Kinijoje ar kur kitur Azijoje dėl pigesnės darbo jėgos ta pati produkcija gaminama pigiau. Iš fondo skiriamos lėšos darbuotojų perkvalifikavimui, jų verslui pradėti. Praėjusią savaitę Europos Parlamentas patvirtino EK pasiūlymą, kad tokia pagalba būtų suteikta bankrutavusios „Alytaus tekstilės“ darbuotojams, užsiregistravusiems darbo biržoje. Taigi, mano mintis yra sukurti panašų fondą skausmingoms protų ir kvalifikuotų darbo rankų nutekėjimo pasekmėms švelninti. Šalys, kurios išmokslina ir parengia specialistus, o vėliau juos praranda, galėtų gauti finansinę paramą. Ji, be kita ko, leistų pakelti darbo užmokestį šių ypač paklausių profesijų žmonėms, skatintų plėtoti mokslinius tyrimus, gerinti specialistų darbo sąlygas. Lietuvai tai būtų itin aktualu. Į fondą įmokas privalėtų mokėti tos šalys, kurios apsirūpina specialistais iš kitų šalių, naudojasi jų žiniomis ir gebėjimais. Sumažėtų stimulas emigruoti, išsaugotume specialistus, taip reikalingus Lietuvai.

Kai kalbėjote apie pirmąjį variantą, kai jaunas žmogus turėtų įsipareigoti kurį laiką dirbti šalyje, kurioje gavo aukštąjį išsilavinimą, natūraliai kilo klausimas: ar tai neskatintų abiturientų emigracijos? Gal tada vis daugiau abiturientų vyktų studijuoti į šalį, kurioje toks principas nėra taikomas, kurioje baigus mokslus dirbti būtų ekonomiškai naudingiau?

Taip, tokia rizika iš tiesų yra. Kai pateikiau paklausimą Europos Komisijai, atsakyme nebuvo nurodyta, kurioje šalyje šis principas jau galioja. Spėčiau, kad tai veikiausiai kuri nors Vakarų Europos šalis, kurios abiturientams mokslo užsienyje perspektyvos neatrodo tokios viliojančios, kaip pas mus.

Antra vertus, vertėtų atlikti tyrimus, apklausas ir tiksliai prognozuoti – ar daug jaunuolių perspektyva kelerius metus dirbti gimtinėje atbaidytų nuo studijų Lietuvoje. Bet kokiu atveju, kaip minėjau, reikia pirma rūpestingai pamatuoti, ir tik paskui kirpti.

Jeigu kalbėtume apie antrą siūlomą kelią, tai čia irgi būtini duomenys, kiek specialistų parengiama, kiek ir kur jų vėliau emigruoja. Tiek Europos Sąjungai, tiek ir atskiroms šalims būtų labai naudinga turėti tokį registrą.

Lietuvoje mes daug kalbame apie emigraciją bei jos padarinius, bet veikiame nepakankamai. Nėra bent kiek tikslesnių skaičių, duomenų, neturime nei specialistų, nei įstaigų, konkrečiai besirūpinančių šia problematika. Štai kad ir kaimyninės Lenkijos Varšuvos universitete veikia migracijos problemų tyrimų centras.

Iki šiol kalbėjome apie tai, ką galima padaryti, kad specialistai Lietuvos nepaliktų. Tačiau jų jau tiek daug yra emigravusių. Ką, jūsų manymu, būtų galima padaryti, kad jie susimąstytų apie grįžimą, kad savo gimtąją šalį vėl matytų kaip patrauklią?

To paties Varšuvos migracijos tyrimų centro tyrimai parodė, kad kuo ilgiau emigravusieji lieka svečioje šalyje, tuo mažesnė tikimybė, kad jie apskritai grįš į gimtinę. Dar viena pastebėta tendencija: jei žmonės emigravo iš mažesnių miestų ir gyvenviečių, apsisprendę grįžti, važiuoja jau į turtingesnius regionus ar į didmiesčius.

Manau, šios įžvalgos atitinka ir Lietuvos realijas. Stebuklingo recepto, kuris padėtų tučtuojau susigrąžinti emigrantus, nėra. Labai svarbus veiksnys – gyvenimo lygis, uždarbis. Kai šiuo atžvilgiu skirtumai tarp senųjų ir naujųjų ES šalių tokie dideli, sunku tikėtis, kad ekonominė emigracija staiga baigsis. Svarbūs ir kiti veiksniai. Bendra šalies atmosfera, bendruomeniškumo jausmas, geranoriškumas, požiūris į žmogaus orumą, pagarba jam. To žmogiškumo bendrąja prasme Lietuvoje vis dar labai trūksta. Ne visai geri santykiai tarp darbdavių ir darbuotojų.

Čia, man regis, labai svarbus profsąjungų vaidmuo. Lietuvoje tik 15 proc. dirbančiųjų priklauso profsąjungoms. Tai menkiausias rodiklis tarp naujųjų ES narių. Mūsų šalyje mažiausias skaičius sutarčių, sudarytų tarp darbdavių ir dirbančiųjų. Manau, kad tai viena svarbiausių priežasčių, kodėl pas mus palyginti žemas darbo užmokestis, blogos darbo sąlygos ir santykiai su darbdaviais. Jau senokai pasaulyje pastebėta tendencija, kad tose šalyse, kuriose profsąjungos stiprios, gausios ir aktyvios, ten ir gyvenimo lygis aukštesnis. Savo teisėmis turime ir galime rūpintis patys, o ne vien kaltinti valdžią ir institucijas. Aišku, turime ir Lietuvoje gerų pavyzdžių, bet jų per mažai.

Kalbėjosi Lina Valantiejūtė

Pokalbis parengtas bendradarbiaujant su Europos Parlamento Socialistų frakcija

Bernardinai.lt