Straispniai interneto dienraštyje "Bernardinai.lt"

Vis garsiau kalbama apie tai, kad ekonominė situacija Lietuvoje prastėja. Dar prieš metus vyravo optimistinės nuotaikos, o dabar svarstoma, kaip elgtis, kai lėtėja ekonomikos augimas, o grėsmingą dviženklę infliaciją jaučia kiekvienas. Maža to, ekonominė situacija prastėja visoje ES. Ir nors infliacija ten toli gražu nesiekia lietuviškų ar latviškų aukštumų, ji jau kelia nerimą tiek ekonomistams, tiek ir gyventojams, pripratusiems prie 1-2 proc. svyravimo. O kur dar tiesiog fantastiniai naftos kainų šuoliai, turto nuvertėjimas, grąsantis finansine griūtimi, beprecendentinis maisto brangimas visame pasaulyje. Kalbama apie sunkumus, bet vis dažniau ištariamas ir kitas žodis – krizė.

Ekonominiai sunkumai, regis, būtų kaip nors įveikiami. Tačiau vis skaudesnė problema lietuviams tampa socialinė atskirtis. Tai patvirtina Europos Komisijos statistika: Lietuva pagal socialinę atskirtį - prarają tarp 20 proc. turtingiausių ir neturtingiausių žmonių - yra trečioji valstybė nuo galo. Didesnė nei Lietuvoje socialinė atskirtis yra tik Latvijoje ir Portugalijoje.

Ekonominė situacija sunkėja, tad gerų permainų šalies socialinėje politikoje sunku tikėtis. Štai prieš penkerius metus socialinei apsaugai iš biudžeto buvo skiriama 15 proc. lėšų, tačiau kuo toliau, tuo ta dalis mažėjo net spartaus BVP augimo laikotarpiu. Absoliučiais skaičiais dabartinės sumos yra didesnės nei anksčiau skirtosios, nes ekonomikos augimas leido papildyti biudžetą. Tačiau akivaizdu, kad to vis dar nepakanka.

Apie tai ne tik pasikalbėti ir padiskutuoti, bet ir konkrečių sprendimų paieškoti į europarlamentaro Justo Paleckio biurą Vilniuje rinkosi tiek politikai, tiek ekpertai, tiek ir plačiosios visuomenės atstovai, savo kailiu geriausiai jaučiantys nepalankias ekonomines permainas.

Žmonių optimizmas blėsta

Diskusijoje dalyvavę pardavėjai, mokytojai, aktoriai, studentai, žemdirbiai vienu balsu tvirtino, kad optimizmas, pagrįstas šalies ekonomikos augimu, kuris dar visai neseniai buvo akcentuojamas, blėsta vis sparčiau. Visi kaip susitarę tvirtino: didėjanti infliacija ir nespėjantys paskui ją atlyginimai, sunkėjančios taupymo galimybės, būtinybė norint išlaikyti gausesnę šeimą dirbti keliuose darbovietėse neleidžia jaustis visaverčiu piliečiu, o jaunimą paskatina galvoti ir apie emigracijos galimybę. Kita vertus, prie socialinės atskirties prisideda ir problemos socialinės rūpybos, aukštojo mokslo, sveikatos apsaugos ar žemės ūkio srityse.

Ir jauni, ir vyresni diskusijos dalyviai kalbėjo apie dirbančio žmogaus orumą, kuris kartais visai pamirštamas. Tenka rūpintis išgyvenimu, o ne gyvenimu. Tiek daugiavaikės šeimos, tiek jauni žmonės, tiek pensininkai, tiek akademinio pasaulio atstovai užsiminė apie liūdnas patirtis, kurios verčia susimąstyti, ar tokie žmonės mūsų visuomenėje vis dar vertinami, vis dar reikalingi. Socialinės motyvacijos stoka, abejojimas savo darbo verte ir prasme taip pat neprisideda prie socialinės atskirties mažinimo.

Socialinių mokslų daktarė Daiva Skučienė pabrėžė, kad pajamų nelygybė yra labai rimta problema, kurios ignoruoti neįmanoma. Nerimą kelia ir tai, kad nelygybės augimo tempai Lietuvoje yra vieni didžiausių ES. Ekspertės teigimu, mokesčių politikos reforma yra vienas iš būdų socialinei atskirčiai mažinti. Skirstant biudžeto lėšas nederėtų užmiršti ne tik atlyginimų didinimo, bet ir socialinės infrastruktūros gerinimo: galimybės lanksčiai derinti darbą ir pareigas šeimoje, įvairių socialinių paslaugų prieinamumą. Dažnai teigiama, kad atlyginimų kėlimas skatina infliaciją, tačiau pinigų investavimas į efektyvias socialines bei gerovę didinančias programas būtų galimybė pagerinti žmonių gyvenimo kokybę neprisišaukiant infliacijos augimo.

Išeitis – mokesčių reforma?

Diskusijoje daug dėmesio buvo skirta ir mokesčių politikai. Beveik visi tvirtino, kad mokesčių reforma Lietuvoje – itin nepopuliari tema, ypač prieš artėjančius Seimo rinkimus. Todėl ir permainų sunku tikėtis, nors būtinybė keisti yra akivaizdi. Justas Paleckis sakė: „Nepajudinus mokesčių sistemos, situacija tikrai nepagerės. Negalima kirsti šakos, ant kurios sėdime, tačiau reikia pripažinti, kad kai kurie sėdi pernelyg patogiai. Juk per pastaruosius 7 metus algos ir pensijos padidėjo dvigubai, o verslininkų pelnas – net 60 kartų! Ir ne smulkiųjų, žinoma, o stambiausių. Viešojoje erdvėje sukurta ir palaikoma nuostata, jog mokesčių politikos liesti negalima. O jei jau liečiam, tai tik mokesčių mažinimo kryptimi, apie jų didinimą pelnus žeriantiems net užsiminti nepadoru. Taip žmonėms net neleidžiama susidaryti objektyvios nuomonės, ką vieno ar kito mokesčio pakeitimas ar įvedimas pakeistų, kokių padarinių turėtume.“

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ministro patarėjas Teodoras Medaiskis pabrėžė, kad nėra to gausybės rago, iš kurio galima būtų padidinti algas arba finansuoti tam tikras mokesčių lengvatas Lietuvoje. Mokesčių politika, biudžeto lėšų surinkimas bei paskirstymas yra tos sritys, kuriose reikia dar labai daug nuveikti. Lietuvoje per biudžetą paskirstoma mažiau 30 proc. BVP, o ES vidurkis – 40 proc. Jei Lietuvoje pasiektume tą vidurkį, biudžete papildomai atsirastų 10 mlrd. litų. O jų trūkumą labiausiai jaučia vadinamieji „biudžetininkai“ – mokytojai, gydytojai, dėstytojai, policininkai, kultūros darbuotojai. Pasak T. Medaiskio, „algų, kaip, beje, ir paprasčiausias mokesčių didinimas pats savaime problemų neišspręs, o socialinis solidarumas bei būtinybė tolygiau mokesčių naštą paskirstyti tarp turtingų ir neturtingų yra reali galimybė pasiekti norimų rezultatų.“

Jam antrino ir Socialdemokratų partijos prezidiumo narys, buvęs ūkio ministras, Petras Česna. Pažėręs statistikos, jis teigė, kad kalbos apie gerėjantį gyvenimą Lietuvoje pagrįstos tik iš dalies. Daugiau nei 1 mln. 250 tūkst. žmonių gauna minimalų darbo užmokestį ar kitokias išmokas iš valstybės, kurios gali lygintis su minimaliu darbo užmokesčiu. Nepaisant to, kad algos, pensijos ir kitokios išmokos augo, tačiau tą augimą surijo didėjanti infliacija, augantys komunaliniai mokesčiai. Todėl šiems žmonėms gyvenimas realiai nepagerėjo.

Jo nuomone, bene vienintelis būdas keisti susidariusią padėtį – reformuoti mokesčių sistemą. Reikėtų didinti pelno mokestį, įvesti perteklinio nekilnojamojo turto mokestį, taip pat siekti, kad pagerėtų mokesčių surinkimas, nes net ir nedidelis procentinis padidėjimas reikštų realius pinigus ir galimybę išspręsti konkrečias problemas. 

Turimi resursai paskirstomi neefektyviai

Tuo tarpu diskusijoje dalyvavęs LLRI vyresnysis ekspertas Giedrius Kadziauskas teigė, kad jei norima surinkti daugiau mokesčių tam, kad juos paskirstyti, tai naujų mokesčių įvedimas yra bene mažiausiai veiksmingas būdas: „Aišku, galima pasirinkti vieną lengvai surenkamą ir administruojamą mokestį ir jo dėka mėginti perskirstyti pajamas bei išlyginti dabar egzistuojančią nelygybę. Tačiau tą minutę, kai pasakoma, kad reikia didinti mokesčius ir perskirstymą, kartu pasakoma, kad valdžia yra išnaudojusi efektyvumo limitą ir nebesugeba veiksmingiau surinkti ir perskirstyti biudžeto lėšų. Kitaip tariant, pripažįstama, kad realiai reikalingi resursai egzistuoja, tačiau nėra deramai administruojami.“

Pasak G. Kadziausko, problemų kelia tai, kad Lietuvoje socialines išmokas gauna ir valstybės parama naudojasi ne tik tie, kuriems tai gyvybiškai būtina, bet ir tie, kuriems tai visai nereikšminga parama. „Tarp socialines išmokas gaunančių 20 proc. skurdžiausių Lietuvos gyventojų ir 20 proc. geriausiai gyvenančių žmonių skirtumas vos 30 Lt. Taigi socialinės paramos paskirstymo efektyvumas turėtų būti kur kas svarbesnis klausimas nei naujų mokesčių įvedimas. Svarbu tinkamai ir iki galo išnaudoti jau turimas galimybes, nei mėginti priimti ne tik kad nepopuliarius, bet ir neveiksmingus sprendimus“, – kalbėjo jis.

Laisvosios rinkos idėjų šalininkų teigimu, yra efektyvių būdų, kurie neliestų mokesčių sistemos, tačiau padėtų pasiekti norimų rezultatų. Pasak jų, reikia siekti, kad socialinei paramai skirtos lėšos būtų paskirstomos labai tikslingai ir nešvaistomos ten, kur jos neduoda norimų rezultatų.

Skausmingi, bet būtini sprendimai

Pasak Seimo nario, socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko Algirdo Syso, dabartinės ekonominės problemos nėra naujos. Apie tai, kad jos anksčiau ar vėliau kils, buvo kalbama jau seniai, tik veiksmų imtasi nebuvo. „Problema ta, kad nuo pat pradžių ekonomikos srityje buvo pasirinktas labai liberalus kelias, ir jis padėjo nustumti socialinės gerovės klausimus į antrą planą vis sakant, kad dar ne laikas keisti mokesčių politiką, jog dar anksti didinti pelno mokestį ir pan. – pabrėžė jis. – Tačiau turime principingai atsakyti į klausimą, ko mes siekiam ir ko norim: ar gerovės daugeliui Lietuvos žmonių, ar gerovės tik nedidelei grupelei išrinktųjų.“ Jis taip pat antrino kolegoms sakydamas, kad nebegalima nutylėti mokesčių reformos būtinybės – žinoma, nepamirštant ir jų efektyvaus surinkimo bei paskirstymo. „Galime svarstyti, ar turto mokestis ir pelno mokesčio padidinimas veiktų efektyviau nei progresiniai mokesčiai, tačiau jei norim išspręsti biudžetininkų darbo užmokesčio bei kitas problemas, turim imtis veiksmų.“ 

Justas Paleckis baigdamas diskusiją kalbėjo: „Septyni riebūs metai Lietuvai baigiasi ir panašu, kad ateina liesi metai. Europos Sąjungoje ir visame pasaulyje laikai taip pat nėra patys geriausi, susiduriama su rimtomis ekonominėmis problemomis. Taigi, būtina tvarkytis viduje, o man regis, geriausia tai daryti kompleksiškai reformuojant mokesčių sistemą bei stengtis užtikrinti viešojo sektoriaus efektyvumą.“

Bernardinai.lt