Straispniai interneto dienraštyje "Bernardinai.lt"

Graži, rami žalioji sala, labiausiai į Vakarus nutolusi ES valstybė... Priešingai nei jos kaimynė Didžioji Britanija, Airija garsėja kaip didžiausia euroentuziastė – net 87 proc. jos gyventojų narystę Sąjungoje laiko naudinga (beje, antroje vietoje lietuviai – 77 proc.). Ir vis dėlto... Briuselyje šiomis dienomis dėl airių nuotaikų tvyro nerimas.

Šį ketvirtadienį, birželio 12-tą, airiai žengs prie balsadėžių. Airija – vienintelė ES šalis, kurios konstitucija aiškiai reikalauja referendumo dėl Lisabonos sutarties, dėl kurios kitose valstybėse apsisprendžiama parlamentuose. Airių žodis, ko gero, bus lemiamas. 41 proc. airių pasisako už Lisabonos sutartį, 33 proc. ją atmestų, tuo tarpu 26 proc. dar neapsisprendę. Kai kurios apklausos rodo netgi sutarties priešininkų pirmavimą. Balsuodami prieš airiai sugriautų visą Lisabonos sutartį. Keturi milijonai airių gali sutrukdyti 496 milijonams ES piliečių gauti naują, pajėgesnį variklį Europos Sąjungai.

Paradoksas tas, kad Airija, kaip jokia kita ES valstybė, itin sėkmingai sugebėjo pasinaudoti ES teikiamais privalumais ir lėšomis. 1973 metais į ES įstojusi Airija buvo vargingiausia Sąjungos šalis. Besaikis polinkis kilnoti bokalus ir emigruoti (vien JAV gyvena 40 mln. airių kilmės piliečių), nuolat pliaupiantis lietus ir įsišaknijęs nedarbas – liūdnokas buvo airių ir visos šalies įvaizdis. Dar prieš 11 metų, kai įteikinėjau skiriamuosius raštus Prezidentei Meri Makaliz, ji minėjo, kad šalyje esama „amžinų bedarbių“ šeimų – nedirbo nei tėvas, nei senelis, nei prosenelis... Skurdas ir nedarbas ginė airius į užjūrius.

Šiandien kai kurie jau grįžta iš Amerikos. Jau į turtingiausią ES valstybę (tik Liuksemburgas, bankų šalis, lenkia ją pagal BVP vienam gyventojui). Spartus ekonominis augimas, darbo rankų stoka paskatino Airiją atverti darbo rinką užsieniečiams žymiai anksčiau, negu kitos ES šalys. Tuo pasinaudojo ir dešimtys tūkstančių, o gal dar daugiau lietuvių.

Airiją ėmė vadinti keltų tigru. Šalis jau seniai pagal gyvenimo lygį aplenkė buvusią metropoliją – Didžiąją Britaniją. Beje, kruvina neapykanta britams – airiai prieš šimtą metų, ko gero, pirmieji pasaulyje išsivadavimo kovoje griebėsi teroro – išgaišo susitikus su jais Europos Sąjungoje.

Tačiau… Šiandien airių nuotaikas atšaldo žvarbūs ekonominių permainų vėjai. Visur neįtikėtinai brangsta energetiniai šaltiniai, maistas. Tai atsiliepė ir klestinčiai Airijai. Pernai šalies BVP augimas, apie dešimtmetį svyravęs ties 10 proc., nukrito iki 5 proc. Šiemet jis sumažės dar per pusę. Infliacija, kaip ir visoje Europoje, šoktelėjo beveik dvigubai palyginus su pernai, artėja prie 4 proc. ir ypač kerta nepasiturintiems. Airijos žemdirbiai, daugelį metų gavę Briuselio paramą, staiga pasišiaušė. Kad sumažintų žemės produktų kainas ES valstybėse, Briuselis svarsto galimybę liberalizuoti maisto prekių įvežimą iš trečiųjų šalių, o tai skausminga airių valstiečiams.

Airiai – taikūs žmonės, jie tiesiog įsimylėję savo neutralitetą. Lisabonos sutarties priešininkai bando įrodinėti, kad vieninga ES saugumo ir gynybos politika atitemps Airiją į NATO, kurios dauguma airių bijo kaip velnias kryžiaus. Pučiama ir „nepriklausomybės praradimo“ grėsmė. Tos tariamos grėsmės irgi didina sutarties priešininkų gretas. Galimas dalykas, kad airiai savo apmaudą dėl pablogėjusio gyvenimo, dėl pagrįstų ir nepagrįstų baimių ims ir išlies ant Lisabonos sutarties. Kaip tik tos, kuri ir padėtų sutelkti jėgas ekonominių ir energetinių audrų akivaizdoje, sustiprintų ES ir jos nares.

Prieš septynerius metus airiai pateikė Europai sensaciją. Tuo metu dirbau ambasadoriumi Londone, buvau akredituotas ir Airijoje. Ne kartą skridau į Dubliną, kalbėjausi su daugybe žmonių sostinėje ir kitose vietovėse – kaip jie balsuos referendume, ar palaikys tada Europos Sąjungoje suderėtą Nicos sutartį? Abejonių nebuvo: juk „už“ pasisako visos politinės partijos (išskyrus vieną, nežymią), profsąjungos, darbdaviai, spauda... Ir apklausos rodė aiškiai palankius rezultatus. Visos ambasados iš Dublino siuntė optimistines prognozes į savo sostines: referendumui pritars ryški dauguma. Ir staiga – pralaimėjimas! Kodėl? Pasirodo, proeuropietiški airiai užmigo – tiksliau sakant, išvažiavo pailsėti, numojo ranka – juk viskas aišku, kam vargintis, traukti prie urnų... Užtat euroskeptikai nemiegojo ir laimėjo. Po kelerių metų įvyko pakartotinis balsavimas. Nors ištarusių „ne“ skaičius išaugo, jis žymiai nusileido pasakiusiems „taip“. Kadangi euroentuziastai jau nemiegojo.

Kaip bus šį kartą? Nusiraminimo nuotaikų, kaip prieš Nicos referendumą, Airijoje tikrai nesijaučia. Šiomis dienomis paskelbta svarbi žinia: žemdirbių sąjunga, vienijanti 80 tūkstančių, paragino balsuoti už sutartį. Nieko nuostabaus – valstiečiai tikrai pajuto narystės ES naudą, o Briuselio derybos su Pasaulio prekybos organizacija dėl maisto prekių kainų krypsta jiems palankia linkme. Taigi, sutarties palaikytojų šansai lyg ir didėja. Tačiau paralelės verčia neskubėti. Tada, kai balsuota dėl Nicos sutarties, vyravo ekonominis augimas, nusiraminimas ir pramiegojimas, dabar – augimo sulėtėjimas, bet ES draugai Airijoje šįkart tikrai nemiegos.

Briuselis skelbia, kad neturi atsarginio plano, jei airiai nepritartų sutarčiai. Juk, jei lyginsime su Konstitucine, pati Lisabonos sutartis yra atsarginė, susitarta po labai sunkių ir ilgų derybų. Tad kalbėti apie dar kažkokį variantą artimiausiais metais nelabai realu.

Sunkiai tikėtina, kad, atsižvelgus į airių baimes, prie sutarties būtų pridėtas papildomas protokolas ir pasiūlyta balsuoti dar kartą. Žinoma, Europos Sąjunga galėtų gyventi pagal senąją Nicos sutartį. Didelė galimybė, kad tuomet atsirastų „dviejų greičių Europa“, kuri jau seniai pranašaujama. Tuo atveju airiai atsidurtų lėtajame traukinyje kartu su kaimynais britais ir dauguma šalių, įstojusių į ES XX amžiuje (Lietuvai šis variantas tikrai nepalankus). Reali dar viena galimybė: Airija nesėkmės atveju taptų visiškai izoliuota, 26 šalys žengtų pirmyn, palikusios Airiją už borto.

Tačiau manau, kad šių scenarijų neprireiks. Pakalbėjęs su kolegomis airiais jaučiu jų nuotaikose atsargų optimizmą, kuris reiškia, kad Europos Sąjunga pagaliau galėtų gauti naują, galingesnį variklį.

Bernardinai.lt