Straispniai interneto dienraštyje "Bernardinai.lt"

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/78822

„Minkštoji galia“ ne viską gali

Europos Sąjungos plėtra prarado pagreitį. Po Bulgarijos ir Rumunijos įstos Kroatija. Po to - ilgas laiko tarpas, kol prie ES slenksčio trypčiojančioms dešimčiai šalių atsivers (galbūt?) Briuselio vartai. Tolimos narystės meduolis nepakankamai skatina skausmingas, bet būtinas ekonomines, politines reformas pas kaimynus.

Europos Sąjunga negali likti abejinga nestabilumo skliautui kaimynystėje - nuo Baltarusijos iki Šiaurės Afrikos - besidriekiančiam per Ukrainą, Moldovą, Vakarų  Balkanus, Kaukazą ir Artimuosius Rytus. Politiniai viražai, nutolstant nuo demokratijos, religinis ekstremizmas, etniniai konfliktai, organizuotas nusikalstamumas ir nelegali imigracija - tiesa, skirtingose šalyse paplitę nevienodai - gali ten įsitvirtinti ir persimesti į pačią ES. Briuselis siūlo kaimynams (ne visiems) laisvą prekybą, bevizį režimą, atvirą energetikos ir transporto rinką mainais į ryžtingas ir sėkmingas reformas tose šalyse.

ES meduolis taptų dar gardesnis, jei Sąjunga pasiektų lūžį vystant Europos Saugumo ir Gynybos politiką (ESGP). Į ES būtų žvelgiama visai kitaip, jei kylant krizei kaimyninėse šalyse ar bet kurioje žemės rutulio vietoje Briuselis galėtų kirsti ne tik liežuviu, bet ir pademonstruoti savo karinius raumenis - tam, kad išvengtų karinių konfliktų. Dar Fridrichas Didysis yra pabrėžęs: diplomatija be ginklų - tai muzika be instrumentų. Laikai, žinoma, pasikeitė. Tačiau karo muziką kaip tik ir gali nuslopinti arba, dar geriau, neleisti jai suskambėti, patikimi ginklai patikimose rankose.

ESGP suskubta kurti dar prieš 15 metų, kai pradėjo kibirkščiuoti bei spjaudyti ugnimi Balkanų katilas, kai dešimtys tūkstančių civilių ten tapo etninio ir religinio fanatizmo aukomis. Tuomet Sąjunga atsigręžė į save ir pasibaisėjo: didžiosios ES valstybės, pamiršusios veiksmų derinimą ir solidarumą, ėmė remti skirtingas buvusios Jugoslavijos šalis - tas, kurių sąjungininkėmis buvo per Pirmąjį pasaulinį karą... To dar betrūko: sugrįžta į XX amžiaus pradžią! Nors regione ES dislokavo karines pajėgas, jos nesugebėjo užkirsti kelią Serebrianicos ir kitoms žudynėms. Iš kruvinos krizės Balkanuose teko daryti rimtas išvadas.

Europa pasikeitė. Mūsų žemynas dar niekada nebuvo toks saugus, kaip šiandien. Saugumas - paklausiausia, ko gero, Briuselio prekė, kurią norime eksportuoti už jūrų marių. Tos prekės laukia daugelis konfliktų ir karų išvargintų valstybių bei regionų, kuriems ES pavyzdys bei tarpininkavimas svarbus.

Pasibaigus šaltajam karui, saugumo iššūkiai pasikeitė. Terorizmas, masinio naikinimo ginklo plitimas ir prekyba juo, regioniniai konfliktai ir neprognozuojamų valstybių grėsmė... Daugelis konfliktų įsiplieskė valstybių viduje, nukentėjo milijonai civilių. Dar grėsmingesni naujausi saugumo iššūkiai - apsirūpinimas energijos ištekliais ir klimato kaita, skaitmeninės atakos prieš suverenių valstybių vyriausybes (štai pernai smogta visai netoli nuo Lietuvos - hakeriai iš Rusijos įsilaužė į Estijos vyriausybės elektronines sistemas). Naftos ir dujų didžiąją dalį ES valstybės perka iš sunkiai prognozuojamų valstybių. Kai kam kyla pagunda panaudoti energetinį ginklą, nors ir tos šalys savo ruožtu smarkiai priklauso nuo ES pinigų ir technologijų. Klimato kaita - tai ne tik karštos vasaros ir šiltos žiemos, ne tik tolima grėsmė būsimoms kartoms. Šioji grėsmė - čia pat, už slenksčio. Kovo mėnesio ES viršūnių taryboje vyriausias įgaliotinis bendrajai užsienio ir saugumo politikai Javieras Solana ir užsienio reikalų komisarė Benita Ferrero-Waldner pateikė bendrą ataskaitą dėl klimato kaitos poveikio tarptautiniam saugumui. Dokumente sakoma, kad dėl klimato atšilimo tirpstantys ledynai kelia vandenynų lygį, o tai gali išstumti iš gyvenamųjų vietų milijardus žmonių. Kitose pasaulio dalyse dėl klimato kaitos tragiškai trūkta gėlo vandens. Visa tai, nesiėmus priemonių, skatintų didžiulius emigracijos srautus, visuomenės ir politikos radikalėjimą, paaštrintų konfliktus dėl senkančių natūralių išteklių. Jau dabar 1,7 milijardai žmonių gyvena regionuose, kuriuose jaučiamas vandens trūkumas. Ataskaitoje rašoma, kad klimato kaitos sukelti iššūkiai saugumui yra didesni nei terorizmo. Jie tampa svarbiausi rengiant prevencinę ES saugumo politiką.

Jokia valstybė negali pati viena susidoroti su šiomis saugumo problemomis. ES jau devynerius metus turi vyriausiąjį įgaliotinį bendrajai užsienio ir saugumo politikai. Tačiau Sąjungai vis dar nepavyksta prabilti vienu balsu, kai aplink žvanginama kardais. ESPG nelabai patinka Austrijai, Suomijai, Švedijai, Kiprui, Maltai ir ypač Airijai - neutralioms ES šalims. Referendumas dėl Lisabonos sutarties Airijoje gali pralaimėti ir dėl to, kad sutarties priešininkai mėgina sudaryti įspūdį: jos įsigaliojimas reikštų ES militarizaciją ir „natozaciją“. Tai netiesa, tačiau ji veikia „žmogų gatvėje“.

ESGP patikimumas neaugo ir dėl ES valstybių karinių išlaidų biudžeto mažinimo, nepakankamo NATO ir ES bendradarbiavimo, ES susiskaldymo vertinant Irako, Kosovo, Baltijos jūros dujotiekio bei kitas susijusias su saugumu problemas. Tad tokią neįgalią ESGP nelengva pristatyti mokesčių mokėtojams.

Saugumo ir gynybos politika vis dar lieka daugiau nacionalinių valstybių rankose. Jos nenoriai deleguoja biudžeto lėšų ir karinių pajėgų dalį (iš viso ES valstybės turi 2 milijonus karių) Briuselio valdžion. Tai jaučia ir J. Solana. Jo vadovaujamos institucijos finansavimas mažesnis nei Europos Komisijos Briuselyje patalpų valymo išlaidos. Vos 500 bendradarbių ir saujelė atstovų užjūryje...

Tuo tarpu ES ekonominis pajėgumas, politinis svoris ir potencialas įspūdingi. 500 milijonų piliečių - ES po Kinijos ir Indijos yra trečioji pasaulyje pagal gyventojų skaičių. 27 valstybės narės pagamina ketvirtadalį pasaulio prekių ir paslaugų. ES yra didžiausia besivystančių šalių produktų pirkėja, ji teikia 60 proc. pasaulio plėtros pagalbos. JTO Saugumo taryboje atstovaujamos penkios ES valstybės. ES įmokos sudaro 40 procentų JTO biudžeto. ES pasaulyje žinoma kaip ekonominis milžinas, tačiau saugumo reikaluose - ji dar nykštukas. Sunku patikėti, bet turtinga Europa šiuolaikiniame kare pati viena nesugebėtų apsiginti. Galbūt todėl net 88 proc. ES piliečių pritartų tam, kad Sąjunga prisiimtų daugiau atsakomybės kovojant su pasaulinėmis grėsmėmis.

Kol kas ES daugiau remiasi „minkštąja jėga“ - diplomatinėmis pastangomis ir civilinėmis misijomis. Neturėdamas pakankamai finansinių, žmoniškųjų ir techninių išteklių vykdyti stambesnes karines operacijas, Briuselis ieško ir randa savo nišą valdant krizes. Šiais laikais karų vien karinėmis priemonėmis nelaimėsi. Reikia platesnių, visų krizių valdymą apimančių instrumentų - humanitarinės pagalbos ir gelbėjimo darbų, taikos palaikymo užduočių ir užduočių kovinėms greitojo reagavimo pajėgoms. ES tikslas - saugumu pirmiausia aprūpinti ne valstybės, o žmones.

Šiandien ESGP sąraše – 19 sėkmingų civilinių ir karinių misijų keliolikoje valstybių Europoje, Azijoje ir Afrikoje. ES kareiviai tarnauja Bosnijoje ir Hercegovinoje, Konge, Čade, Centrinėje Afrikos Respublikoje, Gvinėjoje, policininkai budi Kosove ir Afganistane, pasieniečiai Moldovoje, stebėtojai misijoje Ačehe, Indonezijoje. Europiečiai padeda apsaugoti Gazą ir Egiptą skiriantį Rafos pasienio postą, apmoko teisininkus Irake, stiprina Palestinos policijos pajėgas.

ES sukūrė „situacinį centrą“, kuriame įvertinama žvalgybinė informacija, numatomos krizės ir priemonės joms suvaldyti. Europos Gynybos agentūra padeda kooperuotis ginkluotės gamyboje ir pirkimuose. Sekasi sunkiai. Štai jei šiandien visos 27 šalys susitartų viską daryti kartu, tai net ir po 10 metų ES kariuomenėse vis dar būtų naudojami 23 skirtingų tipų šarvuočiai. Toks nesuderinamumas brangiai kainuoja ES mokesčių mokėtojams.

Kitaip nei kitos pasaulio galybės, grasinančios svečioms šalims tankais ir naikintuvais, ES labiau garsi Briuselio ekspertų armija ir 80 tūkstančiais puslapių ES teisės aktų. Pastaruosius Sąjunga padeda pritaikyti ne tik šalyse kandidatėse. Štai Kazachstanas be jokių raginimų, tiesiog ieškodamas naudos, nemaža principų savo įstatymams pasisėmė iš „acquis communitaire“. Šiuos teisės aktus studijuoja ir bent iš dalies įgyvendina daugelis valstybių dar tolimesniuose žemynuose.

Tačiau ar to pakanka? NATO būtent tas petys, į kurį bando atsiremti Europos Sąjunga. 21 ES valstybės, kurios kartu yra ir NATO narės, gali projektuoti savo saugumo strategiją kartu su JAV, Kanada, Norvegija, Islandija ir Turkija. Bendrai veikiama misijose Bosnijoje ir Hercegovinoje, Sudane. Jei NATO atsisako prisidėti ar toliau dalyvauti misijoje, ES gali apsispręsti dalyvauti viena. NATO ir ES turėtų ne konkuruoti, o papildyti viena kitą, tačiau gyvenime ne visada taip yra.

Ar ES turėtų prisiimti daugiau atsakomybės kovojant su saugumo grėsmėmis? Jei taip, kaip dalytis papildomu finansiniu, kariniu, logistiniu, techniniu krūviu? Koks turėtų būti ES santykis su NATO augant ES gynybos pajėgumams? Ar po NATO priedanga ES turėtų tapti pasauline galia? Į visus šiuos klausimus atsakyti nelengva, sutarimo dėl jų nėra.

Nemaža ES narių pasisako už tai, kad demokratijos, teisės viršenybės ir žmogaus teisių reikalai pasaulyje nebūtų vien JAV veiksmų reikalas. Juk būtent ES rodo pavyzdį ir derinant veiksmus prie JT sprendimų ir kovojant su klimato kaita bei gamtos naikinimu, ir suteikiant pagalbą besivystančioms šalims. Pagaliau Europoje, o ne Amerikoje sukurtas ir sėkmingai veikia socialinės rinkos modelis. Vis daugiau pasaulio tautų prieina išvadą: mūsų planetoje per mažai Europos, jos užkrečiamo pavyzdžio.

Daugiau ES pasaulyje bus tada, kai stiprės ESGP. Lisabonos sutartis numato didelių žingsnių į priekį. Atsiras ES vyriausiasis įgaliotinis bendrai užsienio ir saugumo politikai, jungsiantis dabartinio vyriausiojo įgaliotinio bendrajai užsienio bei saugumo politikai ir Komisijos nario išoriniams santykiams pareigybes. Tas žmogus, eisiantis ir ES viceprezidento pareigas, bus ES „veidas ir balsas“ santykiuose su trečiosiomis šalimis, jis rūpinsis Sąjungos veiksmų tarptautinėje arenoje nuoseklumu ir veiksmingumu. Sutartyje taip pat numatyta stipri Europos išorinių veiksmų tarnyba (ES diplomatinė tarnyba), padėsianti ES vyriausiajam įgaliotiniui. Žurnalistai spėlioja, kad ši tarnyba taps stipresnė ir gausesnė už bet kurios ES šalies diplomatinę tarnybą - joje pradžioje bus 3 000 žmonių, vėliau šis skaičius gerokai išaugs. ES tarnyba dirbs bendradarbiaudama su valstybių narių diplomatinėmis tarnybomis.

Verta padirbėti, kad ES saugumas ir gynyba nevirstų tik popieriniu tigru. „Minkštoji galia“ ne viską gali, jos nereikia priešinti su „kietąja galia“. Jei ES taip ir gyvuos be stangrių raumenų, iš jos ambicijų ir potencialo tapti pasauliniu žaidėju gali likti tik gražių intencijų kalbų ir dokumentų krūvos.

Komentaras parengtas bendradarbiaujant su Europos Parlamento Socialistų frakcijos Lietuvos delegacija.