Straispniai interneto dienraštyje "Bernardinai.lt"

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/76900

27 skirtingas šalis jungiančiai Europos Sąjungai kultūrinis bendradarbiavimas, mainai ir pažinimas, regis, turėtų būti itin svarbus ir reikšmingas. Šalys, būdamos tokios skirtingos, pasiryžo siekti bendrų tikslų ir netgi skelbia, kad jų skirtybės – ne trūkumas, o jėga, padedanti siekti daugiau.

2008 ES paskelbti tarpkultūrinio dialogo metais. Apie multikultūriškumo keliamus iššūkius ir teikiamas galimybes, apie geresnį vieni kitų pažinimą ir kultūrinį saugumą kalbamės su Lietuvos delegacijos Europos Parlamento Socialistų frakcijoje vadovu, užsienio reikalų komiteto nariu ir saugumo bei gynybos pakomitečio vicepirmininku Justu Paleckiu.

2008 m. ES paskelbti tarpkultūrinio dialogo metais. Kaip kilo ši iniciatyva, ir kuo tarpkultūrinis bendradarbiavimas ES toks svarbus, kad jam skiriamas toks didelis dėmesys.

ES jau daug metų iš eilės nusistovi tradicija kiekvienus metus paskirti kokiam nors svarbiam ir opiam klausimui. Štai pastaruoju laiku turėjome kalbų, neįgaliųjų žmonių galimybių metus, užpernai akcentavome darbuotojų mobilumo svarbą, pernai - lygių galimybių visiems. Taigi šiame fone tarpkultūrinio dialogo tema neatrodo labai išsiskirianti. Tačiau ypatingą svarbą ji įgavo po ES plėtros, prisijungus 12 naujų valstybių.

Visus šiuos metus europiečiai bus skatinami geriau pažinti tiek kitas ES valstybes, tiek ir šalių viduje gyvenančias tautas ar etnines grupes, jų papročius, kultūrą ar kalbą. Tarpkultūrinis dialogas sudaro sąlygas žmonėms tapti kultūringesniais, dvasingesniais, plėsi akiratį, pasimokyti vieniems iš kitų. Galų gale tai pasitarnauja ir „minkštojo saugumo“ didinimui. Juk geresnis vienas kito pažinimas leidžia eliminuoti arba bent jau nustumti į paraštes ksenofobijos, rasizmo, netolerancijos apraiškas, kurios gali virsti tikrais problemų židiniais.

Žinoma, Europoje jau labai daug padaryta siekiant lygybės rasės ir tautybės atžvilgiu. Štai Belgijoj, Vokietijoj ar Prancūzijoj jau seniai suvokiama, kad visų odos spalvų žmonės yra lygūs ir kalbų apie „baltus žmones“ (tas iš praeities atslinkęs terminas lyg ir pajuokaujant nuskambėjo vieno iš mūsų ministrų lūpose) jau ir būti negali.

Tačiau juk tarpkultūrinis dialogas reiškia ne tik kitų ES šalių kultūrų pažinimą ir bendravimą su jų atstovais, bet drauge apima ir bendravimą su religijų ir kultūrų, nepriklausančių vakarietiškąjai civilizacijai, atstovais. Kokia tokio tarpcivilizacinio dialogo reikšmė ir svarba ES?

Krikščioniškų ir islamo šalių kultūrų dialogas yra gana naujas, bet jau labai svarbus. Jei šios dvi didelės skirtingas religijas išpažįstančių šalių grupės neras bendros kalbos, nesistengs dialogo būdu išspręsti kylančių problemų, sunku tikėtis, kad galėtume kalbėti apie kažkokią bendrą ir ramią viso pasaulio ateitį.

Karštųjų taškų, nusipelnančių viso pasaulio dėmesio ir diskusijų dabar tikrai netrūksta. Tai ir Artimieji Rytai, ir Iranas, ir Irakas, ir Afganistanas, o šie tarpkultūrinio dialogo metai – šansas mums vieni kitiems parodyti, kad nei viena religija savo esme nėra agresyvi. Nesu didelis islamo specialistas, tačiau nesunku suvokti, kad tie teroristai, kurie savo veiksmus bando grįsti ir pateisint religinėmis nuostatomis, nusižengia pagrindiniams islamo principams.

Štai Europos Parlamente sausio mėnesį lankėsi ir kalbėjo aukščiausias musulmonų religinis autoritetas – didysis Sirijos muftijus. Jo kalba tikrai skambėjo daug žadančiai. Jei ne šie metai tarpkultūrinio dialogo metai, vargu ar jam apskritai būtų buvusi suteikta tribūna Parlamente. Įsidėmėjau muftijaus žodžius: „Dialogas tarp kultūrų tampa keliu, vedančiu į žmonių laimę, toliau nuo konfliktų. Kiekvienas žmogus – Dievo kūrinys. Tas, kas naikina žmogų, naikina Dievą“.

Klausydamasis muftijaus pagalvojau, kokia puiki vieta ekumeniniam ir tarpreliginiam dialogui yra Vilnius, kur daugelį amžių darniai sugyveno skirtingos konfesijos, palikdamos ženklius pėdsakus miesto veide.

Skirtinguose Europos regionuose tarpkultūrinio pažinimo ir dialogo kultūra išties labai skirias. Tarkime Skandinavija garsėja savo gebėjimu integruoti tautinių mažumų atstovus, taip pat organizuoti kultūriniu mainus, užsiimti demokratijos vertybių sklaida. Tuo tarpu Lietuvoje tam regis kol kas neskuba skirti didelio dėmesio. Vis dar nėra labai populiaru mąstyti vadinamojo minkštojo saugumo kategorijomis t.y. pripažinti, kad kultūrinis bendradarbiavimas, dialogas ir mainai, gali būti ta sritis, kurioje užsimezgę ryšiai laikui bėgant padėtų sumažinti ir tam tikras ekonomines ar politines įtampas.

Sutinku, kad Skandinavijos valstybių visuomenės – gražus ir sektinas pavyzdys. Ir ne tik Lietuvai, bet ir visoms šalims. Pažymėsiu, kad ten gilias šaknis įleidusios socialdemokratinės, lygių galimybių visiems idėjos ir praktika. Tos šaknys lieka, kokia partija bevaldytų. O tai, kad Lietuvoje vis dar nepagrįstai nuvertinamas kultūrinis bendradarbiavimas ir į jį nežiūrima kaip į įrankį saugumui sutvirtinti, šiek tiek liūdina. Kai jau minėjau, geresnis vienas kito pažinimas ir bendradarbiavimas padeda išsklaidyti įvairius stereotipus ir mitus, skatinančius nesantaiką ir konfliktus. Puikus pavyzdys galėtų būti ir Lietuvos santykiai su Lenkija. Visi žinome sudėtingas istorines peripetijas, tačiau glaudus kultūrinis bendradarbiavimas tikrai prisidėjo prie palankesnės nuomonės suformavimo ir gerų dvišalių santykių palaikymo.

Žinoma, turėtume stengtis kuo plačiau ir aktyviau pristatyti ne tik savo kultūrą, bet ir vertybes tose šalyse, kurios į mus žiūri kaip į savotišką sėkmės pavyzdį. Visų pirma kalbu apie Ukrainą ir Gruziją. O štai Baltarusijoje ir Rusioje, kur Lietuvos bei kitų Baltijos šalių suformuotas įvaizdis nėra labai palankus, taip pat reikėtų stengtis save reprezentuoti iš gerosios pusės.

Labai svarbu pabrėžti, kad ES šiais metais planuoja skirti ypatingai daug dėmesio kalbų mokymuisi. Juk gebėjimas kalbėti bent keliomis kalbomis iš tikrųjų atveria galimybes ir perspektyvas, sudaro prielaidas geresniam vienas kito pažinimui. Puikiai pamenu, kaip dirbdamas ambasadoriumi Didžiojoje Britanijoje ne kartą susidūriau su istorijomis, kai mūsų tautiečiai gaudavo mažiau apmokamus darbus ar atsidurdavo įvairiose sudėtingose situacijose, nes paprasčiausiai negalėjo susišnekėti angliškai. Pagal užsienio kalbų mokėjimą mus lenkia latviai ir ypač estai.

Lietuva vis dar kenčia nuo emigracijos, tačiau jau vis garsiau prabylama apie tai, kad tik laiko klausimas, kada susidursime su imigracijos keliamais iššūkiais. Taigi tarpkultūrinis dialogas, tai ne tik galimybės, bet ir iššūkiai. Kokius didžiausius iššūkius išskirtumėte, kaip elgtis jų akivaizdoje.

Na, aš ir vėl bučiau linkęs pabrėžti tuos pačius dalykus, jeigu kalbėtume apie naujus iššūkius. Reikia išlįsti iš provincialumo kiauto, pasitempti, išmokti daug naujų dalykų. Manyčiau, turėtume liautis nuolat krypti į kraštutinumus: arba labai išaukštinti save, arba visiškai sumenkinti nuolat kartojant, kad esam tiesiog nepataisomi ir patys blogiausi, kad mums viskas nesiseka ir nesiseks. Tokius stereotipus kuriant labai prisideda didžioji žiniasklaida. Nors jos braižą, tiesą sakant, pavyzdingai vedžioja nematoma rinkos ranka: karštligiškai pardavinėjama tai, kas turi didžiausią paklausą. Gaila, kad didžiosios dalies visuomenės poreikiai tampa vis primityvesni, gaila, kad nepavyksta sukurti stiprių europietiškų alternatyvų stiprėjančiai spaudos ir televizijos tabloidizacijai. Tai apsunkina ir tarpkultūrinį bendradarbiavimą.

Dėl Jūsų minėtų imigracijos iššūkių. Taip, mums trūksta darbo jėgos, verslininkai šaukte šaukia, kad reikia naikinti barjerus imigrantų srautui: iš Baltarusijos ar Ukrainos, Rumunijos ar Bulgarijos, Vietnamo ar Kinijos... Žinoma, didėjanti imigracija atneš nemažą problemų. Prieš 40 metų darbo jėga iš pietinių valstybių užplūdo vokiškai kalbančias šalis, išgyvenusias ekonominį pakilimą. Atvykėliai dirbo „nešvariausius“, mažai apmokamus darbus, kurių jau kratėsi vietiniai. Netrukus paaiškėjo, kad klestintys vokiečiai, austrai, šveicarai sunkiai sugyvena su italais ar portugalais, ypač turkais ar jugoslavais, kurie nenorėjo atsisakyti savo gyvenimo būdo, papročių. Šveicarų rašytojas Maksas Frišas tuo metu nukalė savo garsiąją frazę: „Mes kvietėme darbo jėgą, o atvažiavo žmonės“.

Tai labai svarbu – sugebėti pažvelgti į atvykėlius ne kaip į beveidę darbo jėgą, o kaip į žmones. Tokius pat, kaip mes, su panašiais poreikiais, orumu, nors ir skirtinga kalba, gyvenimo būdu. Reikės sukurti jiems tinkamą aplinką, kad jie nesijaustų svetimkūniais, pasistengti bent minimaliai integruoti juos į Lietuvos gyvenimą, sudaryti sąlygas išmokti kalbos pagrindus. Tai ne tik visuomenės, valstybės interesas, bet ir žvelgiančių plačiau verslininkų. Žinoma, tai galėtume pasiekti ir tarpkultūrinio dialogo pagalba. Čia galėtume pasižvalgyti į gerus pavyzdžius JK, Airijoje, Ispanijoje – ką ten vietinė valdžia, verslininkai nuveikė, kad atvykėliai lietuviai jaustųsi ten bent neblogai – ir tuos dalykus perkelti į Lietuvą.

Minėjote, kad kultūrinio bendradarbiavimo metai sudaro geresnes galimybes pasimokyti vieniems iš kitų...

Manau, kad privalėtume drąsiau pasinaudoti artimesnių ir tolimesnių kaimynų patirtimi. Man šiame kontekste, tarkime, imponuoja kaimyninė Estija ir jos pasiekimai, iš kurių tikrai galėtume pasimokyti. Tiesa, jiems lengviau – anapus įlankos turi giminaičius ir pagal kalbą, ir pagal kraują – suomius, iš kurių, kaip ir kitų skandinavų, gali mokytis ir mokytis. Estai tai sėkmingai daro. Beje, pastebėsiu, kad nepaisant geografinio ir kultūrinio artimumo Šiaurėms šalims estai nelinkę emigruoti nei ta, nei kitomis kryptimis – imant proporcingai gyventojų skaičiui iš ten išvažiavo apytikriai dešimt kartų mažiau žmonių, negu iš Lietuvos.

Reikia pripažinti, kad estai jau įsitvirtino daugelio europiečių sąmonėje kaip mažytė, bet toli gražu ne provincinio mąstymo šalis, įsiveržusi į pirmąsias gretas pagal švietimo sistemos kokybę, kūrybingumą, naujausių technologijų įdiegimą, kompiuterizaciją. Štai prieš kurį laiką Europos Parlamente viešėjo Serbijos parlamento nariai. Mane kaip pranešėją ES-Serbijos santykių klausimu pakvietė susitikti su jais, papasakoti apie Lietuvos patyrimą žengiant į Europos Sąjungą. EK pareigūnas, pristatydamas mane svečiams, pareiškė: „Jis yra išrinktas į EP Lietuvoje, o ši šalis yra netoli Estijos, kuri plačiai žinoma dėl savo pasiekimų“. Prisipažinsiu, kad mane šokiravo toks „proestiškas“ pristatymas, tuo labiau, kad tas pareigūnas, prancūzas, jokių artimesnių ryšių, kaip vėliau sužinojau, su Estija neturėjo.

Kai kas sakytų, kad estai tik susikūrė gerą įvaizdį, investavę į jį geras idėjas ir gerus pinigus. Nesutikčiau su tuo, nors savo įvaizdžiu jie tikrai sėkmingai pasirūpino. Svarbiausia, kad daugelis estų nuoširdžiai įsitikinę: jie yra arba gali būti geriausi daugelyje sričių – ir savo regione, ir Europoje. Tokio tikėjimo, sakyčiau, pasitikėjimo savo jėgomis mums trūksta.

Žinoma, yra dalykų, kurių estai gali pavydėti – ir pavydi – lyginantis su mumis. Ne kartą iš kolegų estų girdėjau su atodūsiu tariamą frazę: o, kad mes turėtume jūsų istoriją, siekiančią tolimus amžius... Ten žymiai sudėtingesnė demografinė situacija, Taline estų ir rusų bendruomenės gyvena, galima sakyti, atokiai viena nuo kitos. Ištuštėję Estijos kaimai, atotrūkis tarp sostinės ir provincijos ten dar didesnis, negu pas mus.

Na, bet kokiu atveju – geresnis kitų šalių, kitų kultūrų pažinimas ir bendradarbiavimas – tai didžiulė erdvė naujoms galimybėms, kuriomis turime stengtis pasinaudoti. Ir ne tik šiais metais.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Lina Valantiejūtė