Žurnalas „Gairės“

Nušurmuliavo, gėlėmis nužydėjo rugsėjo pirmoji, bet neteko girdėti, ar kas nors mirė nuo alkoholio troškulio. Nuo pertekliaus – galbūt. Bet aš vos nemiriau iš juoko prieš tą visuotinę šventę: prekybininkai, žurnalistai, liberalūs politikai kasdieną sprendė svarbiausiąjį klausimą – kaip apsirūpinti gėrimais rugsėjo pirmajai. Lozungas „Nė dienos be degtinės“, atrodo, paveikė net daug mačiusį Prezidentą Valdą Adamkų. Jis nuoširdžiai gailėjosi pasirašęs draudžiantį įstatymą. Jeigu ne Vyskupų kreipimasis, manau, tikrai nebūtų pasirašęs. Tad ačiū Bažnyčiai. Bet ar ji viena visus apsaugos nuo alkoholizmo, ar ji viena mus išmokys kultūros ir atsargumo prie mašinų vairo?

Dalis mūsų elito elgiasi kaip senais stagnacijos laikais, kai Leonidas Brežnevas su bendražygiais stengėsi nuslėpti visas gyvenimo negeroves, vadovaudamiesi principu „Ką apie mus pagalvos užsienis?“ O užsienis daro kaip jam reikia ir nepaiso, ką pagalvosime mes. Antai, daugelyje šalių švenčių dienomis uždarytos visos parduotuvės ir niekam nė motais, kad koks nors atvažiavęs lietuvis nenusipirks degtukų...

Viena Lietuvoje dirbanti aviacijos firma (neminiu jos pavadinimo, kad nebūtų įtarta slapta reklama) laikosi griežtos tvarkos: jei prieš skrydį lakūnas pripūs 0,16 promilės, tuojau pat bus atleistas iš darbo. Visi patenkinti ir nesijaučia diskriminuojami, kad net jau dieną prieš skrydį alkoholio negali nė į burną paimti.

Automobilių vairuotojams leidžiamos 0,4 promilės alkoholio yra ganėtinai liberalios ir suteikia galimybę iš vakaro gerokai išgerti. O išgėręs nė nepajunti, kada baigiasi vakaras ir prasideda rytas... Seimas vis nesiryžta priimti griežtesnių įstatymų, nes nė vienas jų leidėjas su krūvomis giminių ir bičiulių porą dienų be ko nors stipresnio sunkiai ištveria. Kaip kirsi šaką, ant kurios sėdi?..

Per televiziją prisižiūrėjęs žiauriausių avarijų, vieną naktį pasiėmęs kulkosvaidį, ir aš, rodos, išėjau į karą keliuose. Savo bičiulį, rodos, paguldžiau už kelkraščio su greičio matuokliu, o pats su ginklu įsitaisiau kiek toliau. Sutarėm taip: užfiksuoja automobilį, nustatytą greitį viršijusį, pavyzdžiui, 50 kilometrų per valandą, ir sukomanduoja „Pilkas BMV. Ugnis!“. O aš pliekiu negailestingai, nes taip važiuoja tik banditai. Jie kada nors vis tiek užsimuš ir dar kitus, nekaltus, užmuš. Kiek sykių po avarijų, kur kaltininkas – nežmoniškas greitis – girdėjome: „Žuvusieji policijai žinomi...“ O jeigu žinomi, tai reikia laiku ... kol dar ...

<...>

Kuo skiriasi geras žmogus nuo blogo, kultūringas – nuo žmonių kiaule vadinamo? Ogi tuo, kad pirmasis laikosi įstatymų ir etikos normų, o antrasis – ne. Draudimai ir baudų sistemos kuriamos ne pirmiesiems. Jie savo vidine kultūra, visa esybe laikosi visuotinai priimtinų normų. O likusiuosius reikia priverstinai sutramdyti. Mes vis tebegyvename Michailo Gorbačiovo „perestroikos“ laisvių dvasia, pamiršdami, kad laisvasis pasaulis yra laisvas doriesiems žmonėms, o nusikaltėliams ir pažeidėjams yra daugybė apribojimų. Juk, pavyzdžiui, JAV prasikaltusiems alkoholikams uždraudžiama net namuose turėti alkoholio, į kalėjimus uždaromos net didžiosios įžymybės, jei jos pažeidė įstatymus. Daugelyje Europos šalių apribojamas gėrimas, daugybė rūkymo draudimų. O pas mus europinė tvarka dar labai sunkiai skinasi kelią.

Neseniai teko įsitikinti, ką gali net ir vienas ryžtingas žmogus. Spaudos rūmuose, kur įsikūrusi i mūsų redakcija, liftų aikštelėse ir laiptinėse gražios merginos ir moterys įsitaisė rūkyti, praeiviams į veidus pūsdamos dūmus. Vieną dieną „Baltijos“ televizijos direktorius pakabino įsakymą, draudžiantį rūkyti viešose vietose, ir visame aukšte tapo švaru. Kaip matyti, galima apsieiti ir be policijos pagalbos...

Kolektyvų vadovų, visos bendruomenės dėmesio reikėtų ir kelių karuose. Tik visuotinis kultūros kėlimas gali padėti policijai. <...> Viskas prasideda nuo mažų dalykų. O už didelius ir poveikis turi būti didelis. Kas mėgsta girtas važinėtis, turi netekti ir teisių, ir automobilio.

Žinau, kad uždraudus alkoholį pardavinėti degalinėse, girtavimo problemų neišspręsime, tačiau parodysime, kad degtinė kelyje nėra taip būtina, kaip benzinas. Alkoholio pardavimo apribojimai vis tiktai padėtų žmones apsaugoti nuo prisilakimo. O kas kultūringai nori tik retkarčiais taurę pakelti, tas visada turi atsargų. <...>

Karo keliuose nelaimėsime vien draudimais. Bet kelių gerinimas, automobilių parko atnaujinimas reikalauja daug sąnaudų ir tai padaroma per daugelį metų. Draudimai ir apribojimai kainuoja mažiausiai. Mano galva, yra  amoralu kovoti už tai, kad kuo plačiau būtų pardavinėjami alkoholiniai gėrimai. Mūsų šviesiausieji protai dar atgimimo laikais, kritikuodami „girtą“ tarybinį biudžetą, sakydavo, kad pinigai, gaudami iš alkoholio, rūkalų ir prostitucijos, yra amoralūs. Ir nežinia, kurie labiau griauna ir žudo žmogų. Dvasiškai ir fiziškai.

Vaclovas Paulauskas