Žurnalas „Gairės“

„Iki šiol neįvardijom tų dalykų, kurie turėtų būti tautos judėjimo gairės: kas Lietuva yra mums ir pasauliui? Kas mes esame? Kur mes einame ir ką turėtume daryti, kad išliktume ir būtume pasauliui įdomūs? Kokia mūsų raidos kryptis? Kaip akis išdegę puolėme į vartotojiško, pragmatiško pasaulio liūną, kuriame kultūra ir kiti panašūs dalykai yra visiškai nesvarbūs“, - apgailestauja aktorius Regimantas Adomaitis.

Regimantas Adomaitis interviu „Kauno dienai“ teigė, kad atkūrus nepriklausomybę neįvyko visuotinio atgimimo.

„Kad revoliucijos praryja savo vaikus - nėra jokia naujiena, - sakė R.Adomaitis.- Lietuvoje, manau, įvyko tas pats. Į visuomenės avansceną įsiveržė, bent jau mums, naivuoliams meno žmonėms, iki tol beveik nepažįstami pinigo karalystės atstovai. Natūralu, kad jiems reikėjo užimti erdvę, įsitvirtinti, todėl ir nustūmė tuos, kurie buvo scenoje plačiąja šio žodžio prasme.

Drįstu kalbėti ne tik savo vardu, jau pačiais pirmaisiais nepriklausomybės metais mes, kultūros ir meno pasaulio žmonės, pasijutome nustumti ir nereikalingi.

Tada manėme, kad tai laikina, kad drumzlės nusės ir kultūra su visomis savo apraiškomis vėl užims deramą vietą tautos gyvenime.

Buvome naivūs - porevoliucinis periodas tęsiasi. Toji brutali, pragmatiška jėga mus ne tik nustūmė į visuomenės pakraštį - netgi pradėjome tarnauti jai. Ir meno žmonės neretai suviliojami.

Žiūrėkite, kas šiandien dedasi televizijose? Ar daug jose kultūros? Kas jas valdo? Pinigai, pinigai, pinigai...

Nieko, kas reikalauja bent kiek susikaupimo, dvasinių pastangų - tik mergelės, dainelės, dešimtukai, šimtukai. Tik baltos šypsenos ir ilgos kojos. Sako, žmonės šito nori. Netiesa, tai tie, kurie valdo, šito nori. Jie visko nori greit, jie įpratę greitai galvoti, greitai veikti ir greitai vartoti. Visa kita- nesvarbu.

Visa tai įsiveržė į mūsų gyvenimą lyg nepastebint. O gal ir pastebint, gal net tyliai, pasyviai stebint ir tikintis, kad tai praeis“.

R.Adomaitis mano, kad per septyniolika metų iki galo taip ir nesukūrėme savo valstybės. „Manau, kad viena didžiausių mūsų visuomenės problemų - nebeturime dvasinių autoritetų, šviesulių, kuriais galėtume ir norėtume tikėti, pasitikėti ir sekti. Tokie lyderiai telkia visuomenę, suteikia jai jėgos ir gyvybingumo. Mes savomis rankomis sunaikinome savus autoritetus. Žinoma, ne fiziškai, bet rezultatas vis tiek graudus. Tokiu tautos idealų vėliavnešiu tikrai galėjo tapti Justinas Marcinkevičius. Tačiau ir jį sugebėjome skaudžiai įžeisti, užgauti - pasitraukė žmogus. Ne su juo vienu taip pasielgėme“, - sako R.Adomaitis. Pasak jo, nėra bendros jėgos, tokios, koks kažkada buvo suvienytas Baltijos kelias. „Tokio susiėmimo už rankų, vienybės ir išdrįsimo pasakyti: „Ponai, draugai ar mieli tautiečiai, kur mes ritamės, kur tauta ritasi, kur mūsų ateitis?“ Visa tai praeityje. Nebėra, nebeliko, iširo… Deja, aš tik apgailestaudamas konstatuoju tam tikrus šiandienos reiškinius ir situacijas. Pirmaisiais nepriklausomybės metais kaip Sąjūdžio dalyvis, iniciatyvinės grupės narys, dar bandžiau veikti, kalbėti, rašyti, bet paskiau mečiau visą tą užsiėmimą, pasitraukiau į savo profesinį pasaulį. Nesijaučiu dėl to ramus ir laimingas, nes žinau, kad niekas mums nei dvasios, nei kultūros neatneš ant lėkštutės ir nepaduos į rankas. Tuo labiau kad mūsų ir fiziškai mažėja. Jaunimas bėga arba pasiduoda popkultūros invazijai, kai kas jau nelabai ir įsivaizduoja, kad yra ir kitokia kultūra, kitokios vertybės. Suprantu, kad vertybės, kurias puoselėjome ir kurių laikėmės mes, vyresnieji, nėra sustingęs reiškinys. Jos kinta, kaip ir visa kita, bet tam tikrų žmogiškųjų vertybių skalė turi egzistuoti. Deja, šiandien neliko ne tik cenzūros, bet ir stabdžių. Nieko neliko - nei padorumo, nei sąžinės. Kur ji, sakykite? Užmiršome, suvalgėme, užmūrijome storoje sienoje, o gal paprasčiausiai pardavėme? Juk šiandien vertybes nustato pinigas. Kaip svyruoja pinigo kursas, taip svyruoja ir vertybių skalė <...> man regisi, kad mūsų dvasinio gyvenimo žiedas vysta. Taip, yra atskirų renginių, kuria atskiri menininkai, žmonės nueina į spektaklį ar koncertą. Tai tiesa - visa tai tarsi yra. Nėra tik vieno, galbūt svarbiausio dalyko - bendro kultūrinio lauko, atmosferos, kurioje visi gyventume, dirbtume vieno tikslo - vardan Lietuvos. Deja, šiandien tokie pareiškimai kelia kreivą šypseną. Kaip ir tėvynės meilės, patriotizmo, idealizmo sąvokos. Jas sunešiojome, nuvalkiojome, devalvavome. Pasak R.Adomaičio, taip atmerktomis akimis einame į susinaikinimą. „Kol kas niekaip negalime savo tautos organizmo atstatyti. Nežinau, kokių injekcijų, kokių vitaminų reikėtų, kad tas organizmas pradėtų kvėpuoti. Galiu tik konstatuoti, kad mūsų visuomenė iš tikrųjų serga. Šiandien mūsų visuomenė yra JOKIA - tai labai skaudi diagnozė, didžiausia problema, kurios neišsprendę nepajudėsime pirmyn. Žinau, kad šiandien Lietuvai reikia antro sąjūdžio - kultūrinio, dvasinio atgimimo“.