Žurnalas „Gairės“

Mūsų žurnalo skaitytojai dažnai pageidauja sužinoti autoritetingą nuomonę apie vieną ar kitą pasaulio, Europos Sąjungos, Lietuvos reiškinį, politinį įvykį. Juos pakomentuoti maloniai sutiko Europos Parlamento socialistų grupės narys Justas Paleckis.

Girti vairuotojai - didelė Lietuvos nelaimė. Kaip Europos šalyse siekiama užkirsti kelią „karui keliuose"?

- Lietuva ne vienintelė šalis, kur vairuotojai važiuoja išgėrę. Tačiau Lietuva yra pirmoji pagal žuvusiųjų avarijose skaičių ir tas skaičius grės­mingai didėja. Europos Sąjungos ša­lyse vyrauja kita tendencija - tas liūd­nas skaičius mažėja. Lietuvoje, deja, apie „karą keliuose" daugiau kalba­me, nei darome, įtakingos interesų grupuotės blokuoja reikalingus sprendimus. Kodėl, pavyzdžiui, žiniasklaidoje ar Seime niekas nesiūlo, kad laikas baigti žaisti su tom pro­milėm ir nustatyti, kad prie vairo gali sėsti tik blaivus žmogus? Kažko­dėl ta mintis mums atrodo per daug drastiška. Jei pažiūrėsime į naująsias ES šalis, tai ir Estijoje, ir Čekijoje, Slovakijoje,Vengrijoje, Rumunijoje galio­ja nulinė promilių norma, lenkai ne­seniai įvedė 0,2 promilės - tai iš es­mės irgi nulinis variantas. Pas mus ši tema kažkodėl tabu. Ir kodėl? Ne­sakau, kad būtinai reikia elgtis taip, kaip dauguma kaimynų (primenu, kad keliuose ten žūsta mažiau žmo­nių), bet apie tai reikia labai rimtai pagalvoti. Tuo labiau, kad pas mus vis labiau plinta tradicija, jog išgėręs alaus, vyno ar dar ko stipresnio žmo­gus gali puikiausiai vairuoti. Manau, kad šioje situacijoje joks auklėjama­sis darbas, jokie įtikinėjimai nepadės, jei nesigriebsim griežtų priemonių. Be abejo, teisūs tie, kurie sako, kad vien griežtumu nelaimėsime, kad jį turi lydėti švietimas, auklėjimas, požiū­rio keitimas. Tačiau mes jau pasiekė­me tokią ribą, kai reikia veikti, o mes vis laukiam. Seimas praėjusią kaden­ciją taip ir nesugebėjo priimti įstaty­mo, vis ginčijamasi, o bėgantis laikas - diena, savaitė, mėnuo - tebeneša daug kam sielvartą ir ašaras, o kai kam - didelius pelnus. Mums reikia pavyzdžiu imti Skandinavijos šalis, kur alkoholio vartojimui yra dideli ribojimai. Jei mes ką draudžiam, tuoj pasigirsta balsų, kad tampam musul­monais, islamo šalimi ir panašiai. Žo­džiu, čia galima matyti aiškius inte­resus, o ne tai, ko nori žmonės ir ko jiems reikia. Deja, tie, kurie turi daug pinigų ar daug valdžios, o neretai ir visa tai kartu, patys demonstruoja, kaip nereikia važinėti. O valdžios žmonėms turim būti ypač reiklūs.

Europos Sąjunga nereglamentuo­ja, kaip drausminti vairuotojus, kaip kovoti su alkoholizmu. Bet neseniai Europos Parlamentas patvirtino re­komendacijas ta tema. Svarbiausia -riboti alkoholio pardavimą jaunimui iki 21 metų, tokio amžiaus vairuoto­jai turėtų sėsti prie vairo tik blaivūs. Siūloma, kad važiuojančioje automo­biliu į kavinę ar restoraną kompani­joje atsirastų „Bobas" - žmogus, ku­ris negertų nė lašo ir vairuotų kom­panijai grįžtant atgal. Būtų gražu, jei ir Lietuvoje prigytų tokia tradicija, o „Bobo" vardą galėtume pakeisti į mums artimesnį.

Turkija siekia narystės ES. Ar t kad prezidentu išrinktas islamo partijos narys, nenutolins šalies nuo šio siekio?

- Tai, kad Turkijos prezidentu i rinktas Abdula Giulas (Abdullah Gul), yra reikšmingas dalykas ir pa­čiai Turkijai, ir Europos Sąjungai. Kolegos, kurie yra bendravę su A.Giulu, būnant jam Turkijos užsieniu reikalų ministru, apibūdina jį kaip kultūringą, išsilavinusį žmogų (studijavo Londone), tikrą demokratą. Kita vertus, jis yra islamo partijos (AKP) atstovas ir pirmąkart išrinktas nepa-laikomas kariuomenės, pasaulietinės valstybės šalininkės. Kariškiai aiškiai rodė, kad tai ne jų kandidatas ir net grasino maištu. Vis dėl to manau, kad sukrėtimų nebus, nes AKP laimėjo rinkimus ir naujasis prezidentas turi didžiulę paramą. Kas dėl Europos Są­jungos, tai galime žiūrėti į šį procesą su atsargiu optimizmu. Islamo parti­ja per paskutiniuosius penkerius me­tus demokratizuodama šalį padarė daugiau, nei buvusios valdžioje kitų partijų vyriausybės. O dabar, įgydama ir prezidentinę valdžią, ši partija turės laisvesnes rankas tiesti kelią į Europą. Be to, kas labai svarbu, A.Giula išrinkimas prezidentu gali padėti sureguliuoti Kipro klausimą, nes iki šiol kariuomenė labiausiai kaišiojo pagalius į šios problemos pa­judinimo ratus. Dabar situacija gali pasikeisti. Žinoma, neatmestinas ir pesimistinis scenarijus - islamo par­tija, pasijutusi labai stipri, gali ženg­ti pasaulietinės valstybės revizijos ke­liu, ko daugelis turkų nenori. Tačiau daugiau šansų, kad islamo partijos rankose sutelkta valdžia bus panau­dojama geram, o ne blogam. Būtų pui­ku, jei jie sugebėtų parodyti pasauliui, kad geras musulmonas gali būti ir geras demokratas.

Kodėl ES neturi bendros kultūros politikos ? Jei tokia būtų, gal rastųsi dides-parama menininkams?

- Ne visi dar žinome ES devizą: "Įvairovė vienybėje". Turime bendrą žemės ūkio, prekybos ir muitų, vizų ir pasienio režimo politiką, siekiame bendros užsienio ir saugumo, energetikos politikos, tačiau bendros kultūros ir švietimo ir kitų tautai itin svarbių sričių politikos nėra ir nebus. Šituose baruose labiausiai ir pasireiškia įvairovė, unifikacija būtų pražūtinga. Todėl neskubėkime piktintis, kad ES beveik pusę savo biudžeto skiria bendrai žemės ūkio politikai, o nacionalinių vyriausybių nustatomai kultūros, sporto, jaunimo politikai - tik vieną procentą (kas kita, kad žemdirbiai remiami neproporcingai stipriai, tai numatoma keisti). Nepamirš­kime, jog kaina už didelį žemdirbių palaikymą irgi nemaža: smulkmeniš­kai reglamentuojama, ką ir kaip ūki­ninkas turi sėti ar melžti, valstybei suteikiamos žemės ūkio produkcijos gamybos kvotos. Tad argi norėtume, kad Briuselis nurodinėtų lietuviams ar portugalams, švedams ar grai­kams, kiek ir kokius spektaklius sta­tyti, kokias knygas leisti, rengti ar ne­rengti dainų šventes... Ne, tokios reglamentacijos, net ir piniginėmis in­jekcijomis paremtos, negali būti. Tai jau kiekvienos šalies garbės reikalas -saugoti nacionalinį savitumą, į ku­rį Briuselis tikrai nesikėsina ir nori kuo didesnės įvairovės.

Belieka pakartoti: joks dėdė ar te­ta iš Briuselio neatvažiuos ir nenuro­dys, kokie turi būti Lietuvos kultūros politikos teisiniai pagrindai ir akcen­tai. Taigi - kaip elgtis? Ieškoti ir rasti. Pageidautina remtis savosiomis tra­dicijomis ir kartu žvelgti kuo plačiau - perimti ne tik geriausią kitų šalių praktiką, bet ir daryti geriau negu te­nai. Teisus Andre Morua (Maurois): „Kultūros negalima paveldėti, ją rei­kia nuolat užkariauti".

Tauta, kuri neskiria reikiamo dė­mesio kultūrai, dvasingumo puose­lėjimui, niekada nebus laiminga, ver­žli, kūrybinga, rodanti pavyzdį kitiems.Ypač tai pasakytina apie nedi­deles tautas. Štai kad ir Liuksembur­gas. Gyventojų visoje šalyje mažiau negu Vilniuje, daug atvykėlių, savo originalios kalbos neturi. Mažytė Di­džioji Liuksemburgo kunigaikštystė negaili lėšų kultūrai, švietimui, moks­lui. Ir tai viena svarbiausių jos kles­tėjimo ir nenutautėjimo tarp galingų kaimynių paslapčių.