Žurnalas „Gairės“

Praėjusiame „Gairių" numeryje pradėto spausdinti straipsnio pirmoje dalyje buvo apžvelgtos socialdemokratų nuostatos 1920 metų laikinosios Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo procese, aptartas jų principinis nusistatymas prieš prezidento institucijos įvedimą Lietuvoje. Dabar spausdinamoje antroje straipsnio dalyje apžvelgiamas socialdemokratų frakcijos dalyvavimas ir jų nuostatos nuolatinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto svarstyme 1922 metais Steigiamojo Seimo posėdžiuose. Tai turėtų padėti geriau pažinti istorinės lietuviškosios socialdemokratijos politinės minties tradiciją.

Nuolatinės Konstitucijos projektui parengti prireikė gana nemažai lai­ko. Per pusantrų metų įvyko 90 St.Seimo Konstitucijos komisijos posėdžių. Šios komisijos parengtas Konstituci­jos projektas pirmuoju skaitymu buvo pradėtas svarstyti tik 1922 m.vasario 24 d. St.Seimo 176-ame posėdy­je. Šiame trumpai trukusiame nuola­tinės Konstitucijos projekto pirmaja­me skaityme iš socialdemokratų kal­bėjo labai ilgą kalbą pasakęs V.Čepinskis¹. Antruoju skaitymu nuolati­nės Lietuvos Respublikos konstituci­jos projektas St.Seime buvo svarsto­mas nuo 1922 m. kovo 8 d. iki gegu­žės 2 d. devyniuose St.Seimo posė­džiuose. LSDP frakcijos nariai šiame svarstyme dalyvavo itin aktyviai. Antrajame Konstitucijos projekto skaityme jie išsakė kritines pastabas nuolatinės Konstitucijos projektui bei siūlė savo pataisas jam net 50 kartų: <...>. Dauguma socialdemokratų frakcijos pasiūlymų ir kritinių pasta­bų buvo atmesta. Tačiau kaip taikliai pastebėjo apie socialdemokratų dalyvavimą 1922 m. Konstitucijos priėmimo procese rašiusi istorikė V.Kašauskienė, „socialdemokratai savo konstitucinių nuostatų neišsižadėjo" ir svarstant Konstitucijos projektą trečiuoju skaitymu (1922 m. liepos pra­džia - rugpjūčio 1 d.) jie vėl aktyviai oponavo krikščionių demokratų koalicinės daugumos teikiamam Konsti­tucijos projektui <...>.

Savaime suprantama, kad valsty­bės valdžios sąrangos, struktūros, įstatymų leidžiamosios ir vykdomo­sios valdžios santykio, šių instituci­jų funkcijų ir kompetencijų klausimai buvo vieni svarbiausių ir natūralu, kad dėl jų vyko aštrūs ginčai. Social­demokratai ir toliau pasisakė prieš prezidento instituciją.

1922 m. vasario 24 d. pirmuoju skaitymu svarstant St.Seimo komisi­jos parengtą Lietuvos konstitucijos projektą, V.Čepinskis pažymėjo, kad prie skyriaus apie Seimą jis „nieko neturi pridėti", jo požiūriu, skyrius „yra gana gerai suredaguotas, atatinka demokratybės principams"⁵. Ta­čiau su Konstitucijos projekte siūlo­mu vykdomosios valdžios „sutvar­kymu" V.Čepinskis nesutiko. Savo la­bai ilgoje kalboje, kuriai buvo būdin­gi istoriosofiniai bei politiniai teori­niai ekskursai, V.Čepinskis dar kartą pasisakė prieš prezidento institucijos įvedimą Lietuvoje⁶. Kaip ir 1921 m. „Socialdemokrate" išspausdinta­me straipsnyje „Ar mums reikia prezidento?", taip ir šioje kalboje V.Če­pinskis akcentavo, kad prezidento institucijos galios pasaulyje mažėja, kad atsiradę kaip „monarchų pavel­dėtojai" arba kaip jų (monarchų) „su­rogatai", „prezidentai turėjo monarchų atributų", kurie tačiau „einant kovai už politinę laisvę vis labiau ir labiau buvo mažinami" ir kad „šian­dien visų respublikų prezidentai" tė­ra „monarchų šešėliai"⁷. V.Čepinskis ir kituose St.Seimo posėdžiuose tei­gė, kad visose tose respublikose, kur yra prezidentai, jų kompetencijos var­žomos vis labiau ir labiau⁸.

Įdomu yra tai, kad čia minimoje kalboje (1922 02 24) V.Čepinskis ypač pasisakė prieš parlamente renkamą prezidentą. Jis kalbėjo, jog ten, „kur yra tikrai demokratinė respubli­ka, kur nėra toks mišinys kaip pas mus.... tai ir prezidentas, ir teismas ir visi valdininkai yra liaudies ren­kami" ir kad „taip yra iš dalies Ame­rikoje ir Šveicarijoje....". Toliau V.Če­pinskis jau tik savo, o ne LSDP frak­cijos vardu, pažymėjo, jog jis „dar suprastų galingą prezidentą, jeigu liaudis tą prezidentą rinktų, bet ka­da parlamentas renka, kada renkant derybos ir kompromisai turi didžiau­sios reikšmės, tai ... tas visai nesu­prantama"⁹.

V.Čepinskis pabrėžė, kad „ypatin­gai kunigai labai karštai stovi už pre­zidentą" ir kad tai yra „suprantama, nes pas juos autokratinis principas yra pravestas iki galui, o autonomin-gas principas pirmykščios krikščio­nybės, principas pirmųjų autonomi­nių krikščionių komunų yra visiškai išnykęs". Kadangi kunigams, pasak V.Čepinskio, „viešpatauja autokrati­nis principas, tai jie nuo to ir pasau­liniame (pasaulietiniame - G.M.) gy­venime jokiu būdu pasiliuosuoti ne­gali ir todėl jie čia ir siūlo prezidentą". Nors iš tiesų, V.Čepinskio nuo­mone, jiems (t.y. kunigams - G.M.) „daug labiau patiktų karalius, o ne prezidentas", kuris „jiems masonų išmislas" ir jie (kunigai) „su mielu no­ru čia pasiūlytų karalių arba kunigaikštį, bet nedrįsta"¹⁰.

Ir kituose St.Seimo posėdžiuose, kur buvo svarstomas nuolatinės Konstitucijos projektas, V.Čepinskis savo kalbose akcentavo tai, jog noras įvesti Lietuvoje prezidento instituciją laikytinas „monarchijos rudimentu", kad šis noras turėti prezidentą yra susijęs su tuo, kad „pas mus stipriai veikia monarchinės ir dvarininkų politinės tradicijos", kad šios tradicijos matosi iš tų pataisų Konstitucijos projektui, kurias teikia „dešinioji pu­sė" ir kurios „dalinai yra priimtos"¹¹. Tai, anot V.Čepinskio, „sudaro gali­mybes tam kad prezidentas gali leng­vai įgyti tokias ypatybes ir tokius apetitus, kad kokiais nors būdais su­stiprinti savo poziciją ir padaryti ją stipresnę negu kad leidžia konstitu­cija" ⁿ. Pasak V.Čepinskio, tai paro­do krikščionių demokratų bloko daugumos St.Seime norą „palaikyti per­sonalinį valstybės supratimą" bei no­rą „prieiti prie „krulio"¹³.

Tai, kad St.Seimo daugumos no­ras įvesti Lietuvoje prezidento insti­tuciją sietinas su jos (St.Seimo daugumos) atstovavimu „apskritai bur­žuazinėms partijoms būdinga konservarizmo ir absoliutizmo tradicija", tvirtino ir antrasis iš pagrindinių ša­lia V.Čepinskio socialdemokratų frakcijos St.Seime kalbėtojų, vienas tarpukario laikotarpio LSDP lyderių K. Bielinis. Anot jo, tik dėl to, „kad dabar yra toks laikas, kad to absoliu­tizmo negalima parodyti" ir dėl to, kad „Uracho pasiūlymas yra negali­mas", St.Seimo dauguma ir „siūlo nors prezidentą..."¹⁴. LSDP frakcijos seniūnas K.Venclauskis vienoje sa­vo kalbų prieš prezidento instituciją taip pat tvirtino, kad „vienas didžiau­sių buvusio prezidento (turimas min­tyje A.Smetona - G.M.) norų buvo, kad čia (Lietuvoje - G.M.) būtų monarchi­ja", kad „prezidento institucijos no­ri tie, kurie norėjo [„siekė"] Uracho"¹⁵.

Nuolatinės Konstitucijos projekto svarstyme dalyvavusių socialdemok­ratų nuomone, dėl prezidentų sieki­mų įgyti vis didesnę valdžią bei su prezidento institucijos egzistavimu susijusių galimų intrigų, ji (preziden­to institucija) apskritai sukelia pavo­jų demokratijai. Štai K.Bielinis, 1922 m. liepos 14 d. St.Seimo posėdyje pasisakydamas prieš prezidento instituciją, tvirtino, kad dėl galimo prezidento siekimo įgyti vis didesnę valdžią ir dėl to ga­limo „ėjimo į absoliutizmą" bei gali­mo „monarchizmo ir absoliutizmo" susiformavimo pavojų „prezidento institucija sukelia pavojų demokra­tijai"¹⁶. Tokį pavojų K.Bielinis įžvel­gė iš nuolatinės Konstitucijos projek­to teksto atsirandančioje galimybėje, jog tarp Seimo rinkimų valstybė gali 60 dienų egzistuoti be Seimo. Dar anksčiau, 1922 m. kovo 17d. St.Sei­mo posėdyje, K.Bielinis teigė, jog ap­skritai „įvedimas prezidentūros var­žo demokratijos teises, nes Seimas tokiu būdu perleidžia dalį savo teisių atskiram žmogui - prezidentui"¹⁷. Pa­vojų demokratijai ir „ėjimą į absoliutizmą" K.Bielinis įžvelgė net ir prezi­dentui suteiktoje teisėje pasirašyti tarpvalstybines sutartis bei dėl nu­matomo prezidentui vyriausiojo gin­kluotųjų pajėgų vado statuso.

Dar kategoriškiau tokią poziciją iš­reiškė pagrindinis LSDP frakcijos St.Seime konstitucinių dalykų žinovas ir specialistas V.Čepinskis. 1922 m. liepos 12 d. jis St.Seimo posėdyje pa­reiškė, jog „respublikoj prezidentas yra antidemokratingas asmuo, antidemokratinga institucija"¹⁸. V.Čepins­kis kalbėjo taip: „Kadangi Lietuvos Respublika yra demokratinė respublika, ... o mes socialdemokratai esame jos šalininkai, tai mes balsuosim už tai, kad respublikos prezidentas būtų pakeistas seimo pirmininku".

Savo argumentą, esą prezidento institucija kelia pavojų demokratijai, nes sudaranti galimybes vienam as­meniui įgyti vis daugiau ir daugiau valdžios bei sudaranti prielaidas reikštis demokratijai pavojingoms in­trigoms, socialdemokratai (kaip ir 1920 m. svarstant laikinosios Konsti­tucijos projektą) motyvavo ir neigia­ma, pasak jų, 1919 m. patirtimi. Nuo­latinės Konstitucijos projekto svars­tymuose socialdemokratai ne kartą iš­sakė neigiamą požiūrį į 1919 m. Lie­tuvos Prezidento institucijos funkcio­navimo praktiką, kuri, pasak jų, skatinusi įvairius nedemokratiškumo, antidemokratiškumo ir įvairių intri­gų pasireiškimus¹⁹. K.Bielinis kalbėjo jog Lietuvoje 1919 m. „dėjosi tokie dalykai, kad šiaip ar taip demokra­tija buvo Įžeista"²⁰. K.Bielinis prisi­minė Valiukų sušaudymo bylą ir kė­lė retorinius klausimus, „ar ne pre­zidentas padėjo po stalu" šio sušau­dymo bylą, „ar ne prezidentas savo autoritetu ir savo galia paslėpė žuli-kus, užmušėjus ir žmogžudžius?". K.Bielinis pats į šiuos retorinius klausimus ir atsakė - „tą padarė prezi­dentas", „pridengė nuo teismo" žu­dikus, kurie minimos kalbos sakymo metu, anot Bielinio, jau buvo pasi­traukę iš Lietuvos. K.Bielinis buvusį prezidentą A.Smetoną kaltino ir „valstybės lėšų" - „Lietuvos liaudies pinigų" švaistymu („dovanojimu").

Eilinį kartą pasisakydamas prieš prezidento institucijos Lietuvoje įve­dimą, V.Čepinskis savo 1922 m. ko­vo 22 d. St.Seime pasakytoje kalboje irgi panaudojo neigiamos 1919 m. - 1920 m. pradžios prezidento institu­cijos patirties argumentą, teigdamas, jog „buvęs respublikos prezidentas", kurį jis (V.Čepinskis - G.M.) „pažįs­tas nuo gimnazijos laikų", nors ir „geras žmogus", tačiau įsivaizdavo sau, kad jis yra ypatingas Viešpaties parinktas žmogus, taip sakant patep­tas žmogus dėl tos priežasties, kad buvo Prezidentas, tiesiog susirgo ir ... pridarė daug žalos valstybei..."²¹.

St.Seimo posėdžiuose pasisakyda­mi prieš prezidento institucijos įve­dimą Lietuvoje, socialdemokratai at­metė ir dešiniųjų teikiamus argumen­tus dėl šios institucijos reikalingu­mo. Štai atsakydamas į prezidento institucijos šalininkų argumentą, kad ši institucija reikalinga, „nes reikia skirti ir išskirti visos vykdomosios valdžios funkcijos", V.Čepinskis vie­noje savo kalbų pabrėžė, jog prezi­dento institucija „visai neatsako kon­stitucijos prasmei demokratintųjų valstybių, kaip ji faktinai apsireiš­kia"²². Pasak V.Čepinskio, „šiandien demokratinėse valstybėse vykdomos valdžios funkcijos ir įstatymų leidi­mo funkcijos susiduria ir būna kon­takte". Kaip to pavyzdį socialdemok­ratų atstovas nurodė Angliją, kur „taip yra kad kai kurios vykdomo­sios valdžios funkcijos neišeina iš parlamentų rankų". V.Čepinskis kritikavo, anot jo, nerimtą argumentą, esą prezidento institucija yra reika­linga dėl to, kad Lietuvoje neesant antrųjų aukštesniųjų parlamento rū­mų, kurie tobulintų ir siūlytų taisyti parlamento leidžiamus įstatymus, tai galįs padaryti prezidentas. Tačiau V.Čepinskio nuomone, „praktika pa­rodė, kad „prezidentai ir antrieji rū­mai įstatymus ne tobulina, bet gadi­na", todėl, anot V.Čepinskio, „jeigu mes priimsime prezidentą, tai mūsų įstatymus tik tai gadins ir daugiau nieko". Prieš prezidento veto teisės Seimo priimtų įstatymų atžvilgiu rei­kalingumą pasisakė ir kiti LSDP frak­cijos atstovai²¹.

<...>

Kaip ir laikinosios Konstitucijos projekto svarstymo metu, taip ir deba­tuose dėl nuolatinės Konstitucijos projekto LSDP frakcijos St.Seime na­riai kaip argumentą prieš prezidento institucijos Lietuvoje įvedimą naudo­jo ir tvirtinimą, jog ši institucija Lietu­vai yra per brangi²⁵. Anot V.Čepins­kio, prezidento institucija „suima iš mūsų šalies daug pinigų, o mūsų kraš­tas nepriskiriamas prie turtingiau­sių"²⁶. 1922 m. liepos 12 d. St.Seimui trečiuoju skaitymu svarstant nuolati­nės Lietuvos Respublikos Konstituci­jos projektą, K.Bielinis vėl iškėlė „fi­nansinį motyvą" prieš prezidento ins­titucijos įvedimą. K.Bielinis kalbėjo: „jeigu dabar Steigiamasis Seimas turi laikiną Prezidentą - einantį Preziden­to pareigas, tai reprezentacijos išlai­dos ir visoks kitoks išlaikymas yra vis dėl to vieno žmogaus išlaikymas, bet jei bus atskiras Respublikos preziden­tas ir jei bus elgiamasi taip monarchi­niai, kaip tiems prezidentams kartais reikalinga, tai galima įsivaizdinti, kad tas dešimtimis milijonų kvepia, juk prezidentas aš manau nevažiuos valstiečių ratuose, porą kumelių pasikinkęs - reikės automobilio, arklių, reikalingi bus tarnai ir livrėjos...Aš esu tikras, kad tais pinigais kuriuos mes išleisim į penkerius metus prezidentui laikyti, mes galėtum įsteigti gal ūkio akademiją, kur mūsų vals­tiečiai, dideli nuosavybės mylėtojai... galėtų pasimokyti, kaip vesti ūkį ir kartu savo gyvenimą pagerinti. Aš manau, kad finansinis išrokavimas čia yra labai didelis. Jei jį paversim į kitas vertybes, tai tos vertybės mūsų mažam kraštui labai daug atsvertų. Todėl mes visai nesuprantam, kam reikalingas prezidentas?..."²⁷.

Kadangi prezidento institucija ša­lia to, kad ji riboja Seimo teises ir su­kelia pavojų demokratijai, yra dar ir per brangi, tai, pasak socialdemokra­tų, visas tas prezidento pareigas, ku­rias numatė nuolatinės Konstitucijos projektas, gali atlikti ir Seimo pirmi­ninkas²⁸. Pastebėtina, kad svarstant nuolatinės Konstitucijos projektą socialdemokratai pateikė argumentą, jog Lietuva dvejus metus neturėjo prezi­dento, o tik Seimo pirmininką laikinai einantį prezidento pareigas ir kad ji ir toliau gali apsieiti be specialaus pre­zidentūros instituto²⁹.

Nuolatinės Konstitucijos įstatymo projekto skaitymų metu socialdemok­ratai fiksuojamą nuostatą „Valstybės vyriausybę sudaro: Respublikos Pre­zidentas ir Ministerių Taryba" siūlė pakeisti į formuluotę: „Lietuvos Respublikos vyriausybę sudaro - Seimo pirmininkas ir Ministerių Taryba"³⁰. Be to, vietoje nuolatinio „prezidento rinkimo" socialdemokratų frakcija prezidentui numatomas pareigas pa­vesti eiti Seimo pirmininkui siūlė ir 3-oje pataisoje savo 18-os Konstitucijos pataisų pakete, pateiktame 1922 m. vasarą prasidėjusiam trečiajam Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto skaitymui³¹. Šioje pataisoje taip pat buvo prieštaraujama ne tik atskiros prezidento institucijos įstei­gimui, bet ir krikščionių demokratų numatytoms prezidento teisėms, pa­vyzdžiui, prezidento veto teisei grą­žinti Seimui persvarstyti Seimo pri­imtus įstatymus.

Tačiau St.Seimui 1922 m. liepos 14 d. trečiu skaitymu papunkčiui balsuojant už atskirus nuolatinės Konstitucijos projekto paragrafus, už minėtą socialdemokratų formuluotę, kas su­daro vyriausybę, bei analogišką vals­tiečių liaudininkų bloko pataisą bal­savo 30 St.Seimo narių, o prieš šią pataisą pasisakė 57 St.Seimo nariai". <...>

Socialdemokratai teigė, kad „krikš­čionys" suteikė prezidentui „tokias teises, kurias ne visi karaliai turi", ir tai įvertino griežtai neigiamai, itin reikšdami nepasitenkinimą tokia pre­zidento teise, kaip „teisė paleisti Sei­mą ir jo nešaukti du mėnesius", kurią traktavo kaip „grynai rusų caro laikų pavyzdį"³⁶. Prezidento institucijos įve­dimą bei jam suteiktas teises socialdemokratai traktavo kaip „liaudies vy­riausiųjų teisių užgrobimą", kaip „Lietuvos klerikalų, stambiųjų ūkinin­kų ir buržuazijos norą sustiprinti sa­vo padėtį ir ginti savo reikalus jų sta­tomo prezidento pagalba"³⁷.

Baigdami pristatyti socialdemok­ratų pasisakymo prieš prezidento ins­tituciją argumentus ir žvelgdami į juos iš šiandienos politikos teorijos ir politinės praktikos istorijos bei šiandienos pozicijų, matyt, galime teigti, kad aptariamo laikotarpio Lie­tuvos socialdemokratai tikrai akivaiz­džiai neadekvačiai ir hipertrofuotai vertino St.Seimo komisijose pareng­tuose laikinosios ir nuolatinės Kon­stitucijų projektuose numatytas prezidento institucijos galias. Matyt, ga­lime sutikti su istorikės V.Kašauskienės tvirtinimu, jog nuolatinės Konstitucijos priėmimo procese socialde­mokratai, kaip ir 1919-1920 metais, „vis dar pernelyg jautriai reagavo į tariamas monarchizmo įsigalėjimo grėsmes"³⁸. Pritartina ir istorikės ver­tinimui, jog LSDP frakcijos atstovų pataisas ir pasiūlymus dėl atskirų Konstitucijos projekto straipsnių ga­lima apibūdinti „griežtai apibrėžta radikalia nuostata - besąlygišku „grynosios" demokratijos stiprinimu ir gynimu"³⁹. Tai pasakytina ne tik apie socialdemokratų nuostatas dėl prezidento institucijos, bet ir apie ki­tas konstitucines jų nuostatas.

Tokį apibūdinimą patvirtintų ir, pavyzdžiui, nuolatinis socialdemok­ratų pasisakymas už tai, kad Seimo rinkimai vyktų ne kas treji, kaip buvo siūloma nuolatinės Konstitucijos pro­jekte, o kas dveji metai⁴⁰. <...> V.Čepinskis savo pasisaky­muose St.Seime pabrėžė pedagoginę arba auklėjamąją dažnai vykstančių Seimo rinkimų reikšmę, pasak jo, daž­ni rinkimai neleis Seimo „nusistaty­mui" atitrūkti nuo krašto „nusistaty­mo"⁴¹. V.Čepinskis St.Seimo posėdyje kalbėjo, kad „agitacija ypatingai tarp žmonių šalto kraujo, kuo lietuviai mėgsta dažnai pasigirti, yra labai naudingas daiktas" ir net „perdėji­mas (agitacijoje - G.M.) kai kuriais at­vejais taip pat gali būti naudingas". <...>

Čia reikėtų pastebėti, kad St.Sei­me svarstant savivaldybių tarybų rin­kimų įstatymą LSDP frakcijos atsto­vai taip pat pasisakė už tai, kad ir savivaldos institucijos būtų renka­mos ne trejiems, bet dvejiems metams⁴³, taigi, kad būtų palikta lig tol galiojusi savivaldybių kadencijos trukmė. Tačiau šis socialdemokratų siūlymas, kaip ir siūlymas rengti Sei­mo rinkimus kas dveji metai, kaip ir tuo pagrindu siūloma pataisa Kon­stitucijos projektui⁴⁴ buvo St.Seimo daugumos atmesti.

Pažymėtina, kad socialdemokra­tai, <...> pasi­sakė už tai, kad ministrais gali būti tik Seimo nariai. Štai 1922 m.vasario 24 d. St.Seimo posėdyje V.Čepinskis kalbėjo, jeigu prisilaikoma „parla­mentarinės tvarkos, tai reikia skirti ministerius iš Seimo narių tarpo" ir kad toks „ministerių paskyrimo bū­das labiau atatiktų mūsų Konstituci­jos dvasiai ir būtų nuoseklesnis ir naudingesnis"⁴⁵. Kada to nėra, tai, pasak V.Čepinskio, nėra „ankstaus organinio ryšio tarp Seimo ir val­džios" ir tada „gali išeiti daug tokių nesusipratimų, kurių pasekmės gali būti žalingos visuomenei". Tačiau minimam LSDP frakcijos siūlymui Konstitucijos projektui, kaip ir dau­geliui kitų jų pasiūlymų ir pataisų St.Seimo dauguma nepritarė.

<...> socialdemok­ratai, pasisakydami už „teismų nepriklausomybę" ir nuo vyriausybės, ir nuo Seimo, buvo už tai, kad teisė­jai „būtų liaudies renkami ir jos mainomi"⁴⁶. Socialdemokratų požiūriu, nuostata, kad teisėjai turi būti liau­dies renkami, išplaukė „iš liaudies suverenių teisių". Anot LSDP frakci­jos, „tai svarbus reikalavimas, nes tik tuomet, kada teismas priklauso nuo liaudies, jisai bus greitas ir teisingas".

Reikėtų paminėti, kad socialde­mokratai ypač kategoriškai pasisakė prieš ypatinguosius ir karo lauko teis­mus⁴⁷<...>

Matyt, galime pritarti istoriografi­joje išsakytam vertinimui, kad „tokį kategorišką LSDP frakcijos požiūrį į teismų organizaciją nulėmė ne vien socialdemokratijos bendrosios politi­nės nuostatos bei ideologinė doktri­na, bet ir baimė, kad jie netaptų Sei­mo daugumos teismais, priklauso­mais nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios"⁵¹.

<...>

Socialdemokratai pasisakė prieš bet kokį, tegu ir laikiną Konstitucijos garantijų sustabdymą. <...> Pažymėtina būtų ir tai, jog so­cialdemokratų frakcija, kaip ir vals­tiečių liaudininkų blokas, reikalavo, kad Konstitucijoje būtų užfiksuota spaudos laisvė, kad būtų fiksuota nuostata, draudžianti cenzūrą⁵⁵ .

Kaip ir svarstant 1920 m. laikino­sios Konstitucijos projektą, taip ir svarstant 1922 m. nuolatinės Konstitucijos projektą, socialdemokratai pa­sisakė už mirties bausmės panaikini­mo užfiksavimą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kaltino nenoru tai pa­daryti krikščionis demokratus⁵⁶. Savo kalboje 1922 m. vasario 24 d. V.Čepinskis pabrėžė, kad mirties bausmė yra „ne tik senovės liekana, bet ir bai­si barbariška liekana", kuri „ar taikos ar karo metu yra vienas iš bjauriausių ir kenksmingiausių apsireiškimų žmo­nių gyvenime", kad „mes socialdemokratai, skaitome teisę gyventi pa­grindine ir neliečiama žmogaus tei­se". V.Čepinskiui buvo „nesupranta­ma", kodėl „save krikščionišku vadi­nančiame" ir „visuomet krikščionybę pabrėžiančiame mūsų krašte" „ken­čiamas toks dalykas kaip mirties baus­mė"⁵⁷. 1922 m. vasarą trečiuoju skai­tymu svarstant nuolatinės Konstituci­jos projektą 218-ame St.Seimo posėdy­je V.Čepinskis griežtai kritikavo krikš­čionių demokratų bloką už tai, kad iš nuolatinės Konstitucijos projekto bu­vo išbrauktas mirties bausmę panai­kinantis straipsnis, kas, anot šio so­cialdemokrato, reiškė, jog „imant do­mėn mūsų visuomenės nusistatymą, aišku kad ta bausmė bus vartojama", nepaisant to, jog ji kaip „priemonė kovai su antivisuomeninio nusistaty­mo gaivalais yra ne tik priešinga krikščioniškai dorai, apie kurią mėgs­ta kalbėti dešinioji klerikalinė pusė... bet ir praktikoje neduoda jokios naudos"⁵⁸. Konstitucijos projekto trečiajam skaitymui socialdemokratai pačia pir­mąja pataisa siekė į Konstitucijos teks­tą įtraukti žodžių junginį „Mirties bausmė panaikinama"⁵⁹, tačiau to so­cialdemokratams pasiekti nepavyko. Socialdemokratai tai įvertino itin griežtai. „Socialdemokrate" buvo rašoma, kad remiantis nuostata, „ko įstatymas nedraudžia, tai leidžia", „išmetimas to punkto iš konstitucijos yra lygus mirties bausmės įvedimui" ir kad „tariamieji Kristaus mokslo skelbėjai, mokyti teologijos daktarai to­kiu būdu atmesdami siūlomąją patai­są atmainė penktąjį Dievo įsakymą „Neužmušk"⁶⁰. LSDP frakcijos pareiš­kime nuolatinės Konstitucijos priėmi­mo dieną buvo pažymėta, kad neuž­fiksuodama mirties bausmės panaiki­nimo „krikščioniškoji Seimo daugu­ma nulėmė, kad socialinė ir politinė kova busimoj Lietuvoje, sprendžiama Lietuvos teismuose, galės pasigauti kruvinų keršto priemonių"⁶¹.

Radikalus socialdemokratų demo­kratizmas pasireiškė ir tuo, kad jie, kaip ir 1920 m. laikinosios Konstitu­cijos priėmimo procese, griežtai pasi­sakė prieš luomus, privilegijas, titu­lus ir ordinus⁶². <...> Šis so­cialdemokratų reikalavimas taip pat nesulaukė kitų partijų atstovų pritari­mo ir nebuvo įrašytas į Konstituciją.

Konstitucijos priėmimo proceso metu LSDP frakcija kėlė taip pat tra­dicinį nuo pat savo veiklos pradžios programinį reikalavimą vietoje nuo­latinės kariuomenės organizuoti „vi­sos liaudies apginklavimą arba susiorganizavimą krašto gynimo mili­cijos pagrindais", kad būtų įvestas „visuotinis apmokinimas ginklą var­toti vietoj nuolatinės kariuomenės"⁶⁴. <...>

LSDP frakcija siūlė pataisas ir švietimo klausimu. Ji siekė Konstitu­cijoje įtvirtinti nuostatą, jog pradžios mokslas yra „privalomas, nemoka­mas ir vedamas vaikų gimtąja kal­ba"⁶⁸. Būsimasis Kauno universiteto prorektorius bei rektorius V.Čepins­kis akcentavo „ne tiktai neatimamą, bet ir privalomą kiekvieno piliečio pareigą išsilavinti"⁶⁹. Jis savo kalbo­je, pasakytoje pirmojo nuolatinės Konstitucijos projekto skaitymo me­tu, išreiškė nuomonę, jog Lietuvos Respublikai tam, „kad ji kultūros at­žvilgiu būtų galinga, reikėtų eiti prie to, kad visas mokslas visuose laips­niuose būtų nemokamas", kad „rei­kėtų padaryti visas mokyklas nemo­kamomis". V.Čepinskis siūlė pada­ryti taip, kad „mokslas būtų nemo­kamas pradedant nuo pradžios mo­kyklos ir baigiant universitetu, kad universiteto durys būtų atdaros ne tik turtingų valstiečių vaikams bet ir mažažemių ir darbininkų vaikams ... būtų puikiausias dalykas", tai „būtų tikras pagrindas mūsų respublikos stiprumo ir laimės".

Reikia pažymėti ir tai, kad Kon­stitucijos priėmimo procese socialde­mokratai pasisakė už mokyklos atskyrimą nuo Bažnyčios bei Bažny­čios atskyrimą nuo valstybės ir siekė tokią nuostatą užfiksuoti Konstituci­jos tekste⁷⁰. LSDP frakcija siekė, kad Konstitucijoje nebūtų nuostatos, jog „tikybos mokslas privalomas visose Lietuvos mokyklose"⁷¹. Socialdemok­ratai pasisakė už tai, kad religijos mo­kymas būtų iškeltas iš mokyklos ir būtų paliktas tikybinėms organizaci­joms ir šeimoms. Socialdemokratų frakcija neigiamai, su nedidele išim­timi, įvertino privalomo tikybos dės­tymo mokyklose įvedimą ir laikė tai „tėvų ir paaugusių mokinių sąžinės laisvės suvaržymu"⁷². <...>

Socialdemokratai St.Seime taip pat gynė nuostatą, kad „mirties, gi­mimo ir vestuvių aktai būtų regist­ruojami vietos savivaldybėse ir tuo būtų išimti iš bažnyčios žinios", pa­sisakė už tai, kad ši nuostata būtų įtraukta į Konstituciją⁷⁴. Socialdemok­ratai buvo griežtai nusiteikę ir prieš tai, kad „bažnyčia būtų išnaudoja­ma politinei agitacijai ir viešpatavi­mo tikslams"⁷⁵.

Savo pataisose Konstitucijos pro­jektui socialdemokratai taip pat sie­kė, kad tautinių mažumų piliečiai tu­rėtų „teises laisvai vartoti savo kalbą spaudoje, susirinkimuose, pareiški­muose valdžiai ir t.t. ir t.t". LSDP siekė „įvykdinti visišką tautinių ma­žumų autonomija (savivaldybę), ta­čiau nepripažino atskirų tautinių ministerijų Lietuvos Vyriausybėje. Tau­tinėms mažumoms valdžioje (Minist­rų kabinete) turėjo atstovauti tų tau­tinių sąjungų vykdomųjų organų pir­mininkai su sprendžiamuoju balsu tautiniuose klausimuose"⁷⁶ . Social­demokratai neigiamai vertino Konsti­tucijos skyriaus apie tautinių mažu­mų teises turinį⁷⁷.

Dar iki pirmojo nuolatinės Kon­stitucijos projekto Seime skaitymo so­cialdemokratų frakcija buvo įteikusi St.Seimo Konstitucijos komisijai išti­są priedą prie rengiamo Konstituci­jos projekto⁷⁸. Šis priedas, kuris vadi­nasi „Ūkio skyrius", susidėjo iš 21 paragrafo.

1-ame paragrafe buvo nuostata, kad „valstybė dalyvauja turtų pavel­dėjime esant tam tikrais įstatymais". 2-as paragrafas numatė Konstituci­jos nuostatą, kad „žemė savininko neišdirbta ir neišnaudota, nusavina­ma, lygiai kaip ir žemė, reikalinga namų statybai dėl butų stokos arba žemės ūkio pakėlimui". 3-ame para­grafe buvo siūloma „tokį žemės kai­nos padidėjimą, kuris neišeina iš dar­bo arba kapitalo į ją įdėjimo, nusavinti visuomenės reikalams". 4-ame paragrafe buvo kalbama apie tai, kad „reikalui esant valstybė gali suvisuo­meninti tas arba kitas privatines įmo­nes einant tam tikrais įstatymais". 5-ame paragrafe buvo numatoma, kad „valstybė imtų savo globon dar­bo jėgą ir tam tikrais įstatymais lai­duotų darbo teisę". <...> Bedarbystės pro­blemai spręsti buvo skirtas 6-as paragrafas, kuriame numatyta „planin­gai kovai su bedarbe, steigti darbo biržas, kurios registruotų bedarbius, sektų darbo rinkos stovį ir suteiktų informaciją apie įvairius darbo pa­siūlymus ir reikalavimus jiems". Socialinės apsaugos sistemai už­tikrinti buvo skirtas 7-as socialdemok­ratų frakcijos teikto priedo Konstituci­jai paragrafas <...>. 8-as paragrafas laidavo „visų fi­zinio ir proto darbo darbininkų koa­licijos, organizacijos ir streiko teisę". <...> 9-as paragrafas numatė įmonių darbininkų tarybų, apskričių darbi­ninkų tarybos ir krašto darbininkų tarybos sudarymą tam, „kad užtikri­nus darbininkams galimybės akty­viai dalyvauti darbo ir uždarbio są­lygų nustatyme, lygiai, kaip ir krašto gamybos jėgų vystyme". 10-tu paragrafu siekta Konstituci­joje įtvirtinti būtinumą sudaryti ap­skričių ūkio tarybas bei krašto ūkio tarybą <...> „eliminuoti aklą ekonominių jėgų veikimą" ir pakeisti ją „kolektyvine kontrole nustatyti planingą krašto ūkio vystymąsi". <...> 11-as socialdemokratų priedo Konstitucijai paragrafas numatė tai, kad visi įstatymų projektai, „kurie tu­ri pamatines reikšmės ūkio ir socialiniais žvilgsniais", prieš „įnešant juos į Seimą" turi būti vyriausybės pateikti aptarti krašto ūkio tarybai, kurios nuomonę apie įstatymą vy­riausybė turi pateikti Seimui kartu su įstatymo projektu. 12-ame paragrafe buvo numatyta Krašto ūkio tarybos teisė teikti vyriausybei įstatymų „su­manymus, kurie liečia tą arba kitą ūkio arba socialinio gyvenimo sritį". <...> 13-ame paragrafe buvo numatyta, jog Valstybės ūkio taryba turėjo turėti „teisės ginti savo įstatymų sumany­mus Seime per savo atstovą". 14-as paragrafas numatė darbininkų ir ūkio taryboms kontrolės teisę tose darbo ir ūkio srityse, kurios bus pavestos joms įstatymais. 15-tu paragrafu buvo „įstatymo keliu visam kraštui ir visose darbo srityse" nustatomas 48 darbo valan­dų darbo per savaitę maksimumas. 16-as paragrafas įtvirtino nuostatą, kad „už tą patį darbą vyrai ir mote­rys gauna tą patį atlyginimą". 17-as paragrafas panaikino naktinį darbą, išskyrus tas įstaigas ir įmones, kur to reikalauja „technikinės sąlygos arba darbo rūšis". Taip pat čia buvo nu­statoma, kad atlyginimai už naktinį darbą mokami „aukštesnėmis normo­mis negu už dienos darbą". 18-as LSDP frakcijos parengto priedo prie Konstitucijos projekto pa­ragrafas nustatė, kad nėščiosios mo­terys „paliuosuojamos nuo darbo" dešimčiai savaičių - keturias prieš gimdymą ir šešias po gimdymo. Per tą laiką jos turi gauti atlyginimą „li­goninių kasų normomis". 19-as paragrafas uždraudė vaikų iki 15 metų darbą pramonės įmonė­se, o 20-as paragrafas nustatė, jog nuo 15 iki 18 metų abiejų lyčių vai­kai gali dirbti pramonės įmonėse, bet ne daugiau kaip 6 valandas per die­ną su privaloma 1,5 valandos per­trauka. Dirbantiems vaikams turi bū­ti suteikta galimybė bent 2 valandas per dieną lankyti techninio ir bendro lavinimo klases, specialiai dėl jų įsteigtas prie pramonės įstaigų arba prie tam tikrų mokyklų. 21-u paragrafu buvo pasisakoma už tai, kad „valstybė privalo taip su­tvarkyti ir aprūpinti lėšomis bendro technikinio lavinimo mokyklas, lygai kaip ir aukštąsias mokyklas, kad vi­sos tos švietimo įstaigos būtų priei­namos darbininkų klasei".

<...> nors šis so­cialdemokratų teiktas priedas nuola­tinės Konstitucijos projektui ir buvo svarstomas St.Seimo Konstitucijos ko­misijoje, tačiau priimta ir paredaguo­tose versijose liko tik keletas (sociali­nės ir darbo apsaugos srityse) iš šia­me priede teiktų pataisų, kurios atsispindėjo Konstitucijos „Valstybės ekonominės politikos pagrindų" bei „Socialės apsaugos" skyriuose fik­suotose nuostatose⁷⁹<...>

1922 m. vasarą prasidėjus trečia­jam Lietuvos Respublikos Konstitu­cijos projekto skaitymui, socialdemok­ratų frakcijos pateiktų 18-os pataisų Konstitucijos projektui pakete, be jau anksčiau minėtų, keletas pataisų bu­vo skirta tam tikrų socialinės ir ekonominės politikos nuostatų fiksavi­mui Konstitucijoje⁸¹. Pavyzdžiui, vie­na  šių pataisų buvo siekiama savivaldos ūkio sritims įtvirtinimo, buvo pasisakoma už tai, kad „įstatymo keliu turi būti įsteigti darbo, žemės ūkio, pramonės ir kitokie rūmai, su­jungti į vienus visam kraštui rūmus". <...>

Socialdemokratai taip pat siekė įtvirtinti pagrindiniame Lietuvos įsta­tyme nuostatą, jog „Valstybė ir savi­valdybė dalyvauja privatinių ūkių ir ūkio sąjungų valdyme", „kai kuriais atvejais gali jas suvisuomeninti". Socialdemokratų nuomone, tokios ūkio įmonės, kurios bus reikalingos visuo­menės reikalams, gali būti savival­dybių ir valstybės paimtos, ir „ūkis jose pertvarkytas taip, kad iš to būtų visuomenei naudos". Socialdemokra­tų nuomone, ši pataisa Konstitucijai buvo „labai svarbus siūlymas".

<...>

Viena iš savo pataisų Konstitu­cijos projektui socialdemokratai ir to­liau siekė pagrindiniame šalies įstatyme įtvirtinti nuostatą, jog tam, kad darbininkai galėtų aktyviai „daly­vauti uždarbio ir darbo sąlygų nustatyme, lygiai ir krašto gamybos jė­gų vystyme", turi būti „sudaromos įmonių darbininkų tarybos ir viso krašto darbininkų taryba". Tai buvo apibūdinta kaip „svarbiausias dar­bininkų reikalavimas". Socialdemok­ratai reikalavo, kad kiekvienoje įmo­nėje, kur tik dirba darbininkai, turi būti sudarytos darbininkų Tarybos (bei darbininkų komitetai), kurios tu­rėtų kontrolės teises darbo ir ūkio sri­tyse. <...>

Gindami „darbo demokratiją", so­cialdemokratai siekė Konstitucijoje įtvirtinti „savaime suprantamą" nuo­statą apie „koalicijų, organizacijų ir streikų laisvę visiems fizinio ir proto darbo žmonėms".

<...>

„Socialdemokrate" buvo rašoma, jog socialdemokratų frakcija pateikė savo pataisas tam, kad Konstitucijoje būtų ginami darbininkų reikalai, „tuo tarpu kai didžiuma (St. Seimo dau­guma - G.M.) leidžiamąja konstituci­ja nori sudaryti tvirtą pamatą buržu­azijai, kurią krikščionys atstovauja būsimai kovai su darbininkais". Iš LSDP laikraščio vedamojo straipsnio, kuriame buvo griežtai kritiškai verti­nama tai, jog Seimo dauguma nepri­ėmė didelės dalies socialdemokratų siūlomų pataisų, buvo matyti ir tai, kad socialdemokratai netikėjo, jog bus priimtos ir likusios jų teikiamas pa­taisos Konstitucijai. Čia buvo rašo­ma, jog „nežiūrint visų socialdemok­ratų frakcijos pastangų, nėra jokios vilties, kad praeitų" jos pateiktos pa­taisos Konstitucijos projektui, nes, anot socialdemokratų, St..Seime svars­tant Konstitucijos projektą trečiuoju skaitymu, „pilnoj šviesoj paaiškėjo krikščionių demokratų ir jų pridurkų „federacininkų" veidas".

<...>

Taigi absoliuti dauguma social­demokratų pasiūlymų bei pataisų Konstitucijos projektui buvo St.Seimo daugumos atmesta. Tiesa, buvo ir to­kių socialdemokratų siūlymų Konsti­tucijos projektui, kuriuos St.Seimo dauguma priėmė, pavyzdžiui: siūly­mas Lietuvos Konstituciją vadinti ne Lietuvos Valstybės, bet Lietuvos Res­publikos Konstitucija⁸⁴; siūlymas pa­likti proporcinę rinkimų sistemą, iš dešinės pusės kilus pasiūlymui jos atsisakyti⁸⁵; siūlymas į Konstituciją įrašyti nuostatą, kad iniciatyvą jai keisti, šalia Seimo, turėtų 50 tūkst. Lietuvos piliečių, o ne „dešimta da­lis Lietuvos piliečių", kaip kad siūlė krikščionys demokratai ir kas, anot V.Čepinskio, būtų apie 100 tūkst. Lie­tuvos piliečių⁸⁶. Tačiau šie ir dar kai kurie kiti priimti socialdemokratų siū­lymai Konstitucijos projektui sudarė tik labai mažą dalį itin aktyviai Kon­stitucijos priėmimo procese dalyva­vusių socialdemokratų pasiūlymų ir pataisų ir nekeitė jų visumoje aiškiai neigiamo priimtos Konstitucijos vertinimo, kuris buvo mėgintas išdėstyti jų frakcijos atstovų pareiškime - de­klaracijoje 1922 m. rugpjūčio 1 d., ka­da įvyko galutinis balsavimas už vi­są Konstituciją (ir jos priėmimas) bei buvo visas išdėstytas rugpjūčio 3 d. „Socialdemokrate"⁸⁷.

<...> pri­imant nuolatinę Lietuvos Respubli­kos konstituciją, socialdemokratai iš pradžių savo pareiškime kritiškai apibūdinę krikščionių demokratų bloko daugumą St.Seime bei atkreipę dėmesį į tai, kad jie nuo darbo St.Sei­me pradžios žinojo, kokioms sąlygo­mis jiems teks dirbti ir „ko galės at­siekti" savo kovoje „gindami darbininkų reikalus ir demokratijos pama­tinius siekimus", toliau trumpai api­būdino minėtos kovos aplinkybes bei ypatybes. Socialdemokratai savo de­klaracijoje dėl Konstitucijos priėmi­mo konstatavo, kad jiems vesti minėtą kovą St.Seimo darbo pradžioje sąlygos tam tikra prasme buvo šiek tiek palankesnės, nes tuo metu „tiek visoj Europoj, tiek ir pas mus" reiš­kęsis „proletarinės revoliucijos gyvas alsavimas buvo tiek galingas, kad jį jautė labiausiai įdiržėjęs reakcinin­kas", tad ir Lietuvos krikščionys de­mokratai turėjo atsižvelgti į šią revo­liucinę laikmečio atmosferą.

<...>

LSDP frakcijos deklaracijoje buvo sakoma, kad St.Seimo dauguma, at­mesdama svarbiausias socialdemok­ratų siūlytas pataisas Konstitucijos projektui, „išreiškė savo reakcinį vei­dą" bei „sudarkė, susiaurino ir net paniekė turinį visos eilės kitų konsti­tucijos paragrafų, paniekdama pa­čios konstitucijos vertę". Čia taip pat buvo pažymėta jog „beveik visos" LSDP frakcijos „dėtos didžiausios pa­stangos apginti darbo demokratijos reikalus konstitucijos įstatyme liko bergždžios". Tačiau nepaisant to, LSDP frakcija pareiškė, kad „būsimo­jo gyvenimo kūrėjas ir Lietuvoje yra darbo demokratija", kad „ir Lietuvo­je darbininkų klasei yra lemta eiti besivystančios ateities priešaky, eiti prie to tikslo, kurį yra sau pastatęs socia­listinis pasaulio proletariatas" ir kad „to kelio darbininkų klasei negali pastoti jokios rašytosios konstituci­jos, nei jų dabartiniai rašėjai".

Pažymėdami, kad „kova už geresnę ateitį bus tuo sunkesnė, kuo reakcija daugiau kliūčių tai kovai sta­tys" ir kad St.Seimo dauguma, atme­tusi LSDP frakcijos pataisas Konsti­tucijai taip ir daro, ir dėl to minėtoji kova „bus aštresnė ir skaudesnė" nei „kaip galėtų būti žmoniškai tvarko­moje visuomenėje", už ką „moraliai atsakinga yra „aklai užsispyrusi, kla­siniai - egoistinė (St.Seimo - G.M.)) dauguma", socialdemokratų frakcijos nariai pabrėžė, kad jie „padarė vis­ką ką jiems liepė pareiga" „galutinio konstitucijos balsavimo valandoje" ir „neima jokios atsakomybės už taip sudarytąjį pamatinį krašto įstatymą" ir kad galutiniame jo balsavime jie nedalyvaus⁸⁸. Taip ir įvyko 1922 m. rugpjūčio 1 d. Kadangi balsavime be socialdemokratų nedalyvavo ir taip pat kritiškai, tik žinoma, ne taip ra­dikaliai galutinį Konstitucijos tekstą vertinę valstiečių liaudininkų bloko nariai, tai 1922 m. konstitucija buvo priimta 59 St.Seimo atstovų balsais. Apibendrindami socialdemokratų dalyvavimą Lietuvos Respublikos 1922 m. konstitucijos priėmimo pro­cese bei jų gintas konstitucines nuo­statas, turime pažymėti, kad visos jos, ne vienu atveju pasižymėjusios hipertrofuotais ir ne visai adekvačiais vertinimais, suponavo LSDP pasisa­kymą už labai kairuoliškai radikalią, ypač šiandienos požiūriu, demokratinę parlamentinę valdymo formą. Ga­lime teigti, kad šios nuostatos buvo sąlygotos palyginus revoliucingos to laikmečio dvasios, kilusios iš dau­giau ar mažiau personalistinių val­dymo sistemų - nedemokratinių monarchijų griūties per 1917-1918 m. re­voliucijas bei demokratijos radikaliai parlamentinėje, „prancūziškoje" jos versijoje išpopuliarėjimo⁸⁹. Taip pat, savaime suprantama, kad to meto so­cialdemokratų konstitucinės nuosta­tos buvo sąlygotos socializmo ideologinės tradicijos, bei to, kad tuome­tinė LSDP vadovavosi viena iš to me­to radikalesnių socialistinių marksis­tinės socializmo doktrinos interpre­tacijų. Be to, čia aptartosios socialde­mokratų konstitucinės nuostatos bu­vo veikiamos ir to meto LSDP veik­los aplinkybių ir ypatybių.