Žurnalas „Gairės“

Prieš du dešimtmečius pradėta kurti tautinės mokyklos koncepcija blėsta, švietimo pertvarka tapo formalizuotu rutininiu dalyku, atgrasančiu pedagogus nuo kūrybingo darbo. Mokykla tapo pakankamai nususinta. Ar ją papuoš rugsėjo pirmosios gėlės?

Malonus, o gal netgi prasmingas sutapimas: tvarkydamas senus savo užrašus aptikau diskusijos „Kaip pa­dėti mokytojo tapsmui" principinę schemą, prie klausimyno prisegtą pluoštelį lapukų su pastabomis iš ano mokslininkų, švietimo vadovų, mokytojų pasikalbėjimo. Nepradėsiu jų vardinti, tik priminsiu, kad mini­mas pokalbis vyko švietimo reformos pradžioje, todėl mokytojų rengimas aptartas atsižvelgiant į pertvarkos do­kumentų reikalavimus.

Kitąmet galėsime paminėti Tauti­nės mokyklos koncepcijos sukūrimo dvidešimtmetį. Gal todėl pastaruoju metu gerokai pagausėjo šia tema ra­šinių spaudoje, ypač pedagoginėje. Pasirodė ir viena kita šios tematikos knyga. Senų užrašų pastabos skati­na teirautis to paties, ko klausia dau­gelio rašinių autoriai: koks reformos kokybinis rezultatas? Ar pasiekti tiks­lai, kurie buvo keliami? Ar šiandie­nos mokykla nelinksta nuo formaliz­mo naštos? Panašių klausimų gali­ma išrikiuoti ir daugiau.

Bene patikimiausiai reformos dar­bų vertę išryškina laikas - jis leidžia įvertinti, kas mąstyta, modeliuota, da­ryta teisingai, kur klysta, kas visai nepavyko.

Gana įdomius pastebėjimus išsa­ko įžvalgus švietimo reikalų žinovas prof. Rimantas Želvys rašinyje „Lie­tuvos švietimo priklausomybės" („Dialogas", Nr. 19, 2007 05 11). Mokslininką žavi švietimo sistemos kaitą lydėjusi laisva mintis. Reformos strategai jau nesitaikė į tarybinės mo­kyklos rėmus, jų nevaržė ir pasaulio rėmai, nes Lietuva dar nebuvo dau­gelio tarptautinių organizacijų narė. Bet ta laisvė negalėjo ilgai tęstis, rašo profesorius. Jis buvusį švietimo ir mokslo ministrą Zigmą Zinkevičių įvardijo kaip paskutinį tos didžiosios laisvės šauklį, paskelbusį kovą į mo­kyklą, apskritai į švietimą besiver­žiančiam kosmopolitizmui. Deja, mi­nistro išsakytas siekis daugelio švie­timo reformos teoretikų ir strategų bu­vo nesuprastas, nepalaikytas.

Ir kas gi atsitiko į ministro kėdę atsisėdus rašytojui, visiškai paklus­niam švietimo reformos strategams? Buvo paskelbti švietimo reformos ant­rojo etapo prioritetai, kurie jau sudė­lioti pagal globalius principus: koky­bė, efektyvumas, socialinis teisingu­mas... Tai aiškiai rodo, kad mūsų krašto švietimas jau įvažiavo į ben­dras pasaulines vėžes. Įrėminta tapo aukštojo mokslo, bendrojo lavinimo erdvė. Iš Pasaulio banko atėjo siūly­mai didinti klasių komplektus, išgry­ninti mokyklų tipus, optimizuoti mo­kyklų tinklą... Jei prieš dešimt-pen-kerius metus šiais klausimais dar dis­kutavome, tai įstoję į pasaulines vė­žes pradėjome klusniai judėti suvie­nodinimo linkme.

Prof. R.Želvys primena, kad anks­čiau „mes kur kas daugiau dėmesio skyrėme turiniui, tam, ką darome, ko siekiame", apgailestauja, kad dabar svarbiausia „indikatoriai, rodikliai, siekimai, kiti su proceso formalizavimu susiję dalykai. O kai seki formalų vyksmą, gilintis į esmę nėra kada".

Šioms profesoriaus mintims iš da­lies pritaria švietimo ir mokslo vice­ministre Virginija Būdienė, sakyda­ma, kad „švietimo politikos, strategi­jos ir taktikos lauką veikia du — vidi­nių ir išorinių jėgų, netgi, sakyčiau, madų ir strategijų - vektoriai. Susta­barėjusios, nostalgiškos nuostatos, statusai, nebrandžios politinės bata­lijos, vietinis biurokratėjimas, dangs­tomas esą tarptautiniais reikalavi­mais, savarankišką strateginį plana­vimą paverčia visišku formalizmo įsi­galėjimu. Būtent tai šiuo metu laikau didžiausia grėsme šalies švietimo sis­temos raidai" („Mados ir popierinės gėlės", „Dialogas", Nr. 19, 2007 05 11). Kartu viceministrė įsitikinusi, jog „būtina save pažinti ir pagal save tikslus formuluoti. Ir apsisprendimo motyvus būtina žinoti - ne todėl, kad mums Maskva ar Briuselis pasakė, o dėl to, kad tikime, jog to reikia čia ir dabar. Jei to nedarysime, nususinsi­me savo švietimo raidą".

Iš pokalbių su mokytojais peršasi išvada, kad mokykla jau pakankamai nususinta. Ne vienas kalbintas sakė, kad pedagogų bendrijose labai trūks­ta pagarbos, tarpusavio supratimo, santykių darnos, visų švietimo proce­so dalyvių bendrystės. Kai kas dar priduria, kad mokykloje per daug po­pierizmo, ypač daug įvairiausių do­kumentų pareikalauja projektų rašy­mas. Nemalonią įtampą mokykloje su­kuria atestacijos, neretai stokojama gražaus mokinių ir mokytojų bendra­darbiavimo. Vis labiau į mokyklas skverbiasi agresija, narkotikai. Pasak vieno švietimo reformos strategų dr. Žibarto Jackūno: „Pertvarkos pradžio­je, kuri sutapo su Nepriklausomybės atkūrimo vilčių įžiebtu visuomeniniu angažavimusi, nuoširdžiai talkininka­vo aktyviausi šalies pedagogai, moks­lininkai. <...> Tačiau pertvarkymai lė­mė gana ilgai užsitęsusį, dar ir šian­dien nesibaigusį jų įgyvendinimą. Tai padeda iš dalies suprasti, kodėl pe­dagoginės bendruomenės pasišventi­mas pertvarkai palaipsniui ėmė sil­pnėti. <...> Regis, kuo toliau, tuo la­biau švietimo pertvarka krypsta į „ru­tininės kaitos" kelią" („Dialogas", Nr. 14, 2007 04 06).

Bet, ko gero, yra ir kitų trikdžių. Pedagogų, švietimo vadovų nusitei­kimą, entuziazmą gerokai apkarpė, koregavo nemaži Europos Sąjungos pinigai, ateinantys per įvairius pro­jektus. Aptikti seni užrašai primena, kad švietimo reformos pradžioje bu­vo skatinamas mokyklų savarankiš­kumas, mokytojų kūrybiškumas, bu­vo raginama daugiausia dėmesio skirti pamokai, kur vyksta jaunimo mokymas, auklėjimas. Tai visokerio­pai skatino pagrindiniai švietimo sis­temos, mokyklos pertvarkos doku­mentai. Deja, nūdiena rodo, jog šie gražūs, kilnūs tikslai mokyklose be­veik visiškai pamiršti. Daugelio visa energija, kūryba skiriama geram pro­jektui parašyti, kad tik sulauktų didesnės paramos iš ES.

Atrodo, švietimo ir mokslo vice­ministrė V.Būdienė pasiryžusi sutelkti pedagogų bendruomenes ne­gailėti jėgų sėkmingam švietimo re­formos įgyvendinimui ir atkakliai ra­gina nepuldinėti „nuo vienos mados prie kitos - privalome galvoti ir klaus­ti, ko piliečiams reikia ir ką visiems, kurie nori mokytis, galime pasiūlyti. Po kelerių metų gali ateiti nauja ma­da. Mes jau turėjome mokymąsi visą gyvenimą, žinių bei informacinę vi­suomenę, kompetencijų ugdymą, darnią plėtrą... Diegiamos paviršuti­niškai šios savaime gal ir nelėkštos, potencialiai vertingos idėjos tampa panašios į popierines gėles. Jos įgyja prasmę tik tuo atveju, jei sutampa su mūsų valstybės, visuomenės (šian­dienos ar rytojaus), asmens porei­kiais ir tampa savastimi. Pavyzdžiui, darnaus vystymosi švietimas: jei tai bus tik dar viena mokykloms biuro­kratų numesta prievolė - neveiks. O jei sugebėsime tai „paimti" esmingai - gali tapti mūsų ateities gyvenimo kokybės, net ekonomikos sėkmės prielaida".

Tikime, kad šalies švietimo vado­vai gebės pažadinti pedagogų, visų švietimo darbuotojų kūrybiškumą, sa­varankiškumą, kad švietimo reforma sukurtų savą, lietuvišką mokyklą. O pinigai? Ar noras papildyti ne itin dosnų švietimo, kartu ir mokinio krep­šelį įvairių tarptautinių projektų siū­lomomis lėšomis neprivers pedago­gus pamiršti gražius, prasmingus švietimo vadovų patarimus, rekomen­dacijas? Tai klausimas, į kurį ne taip paprasta atsakyti.

Besimokančiųjų skaičius mokslo metų pradžioje, tūkstančiais