Žurnalas „Gairės“

Neakivaizdiniame redakcijos pokalbyje dalyvauja buvęs (1992-2004) Seimo narys, Plungės rajono savivaldybės narys, žemės ūkio mokslų daktaras Mykolas PRONCKUS ir buvusi (1993-1998) Lietuvos Prezidento bei (2001-2006) Ministro Pirmininko patarėja, socialinių mokslų daktarė Salomėja GIRIJOTIENĖ.

M.Pronckus: „Realų gyvenimo pagerėjimą jaučia tik maža privilegijuotų žmonių dalis"

Lietuvos ekonomika, daugumos prelegentų nuomone, taip sparčiai au­ga, kad grėsmingai kaista. Ar tikrai taip yra? Ką tai reiškia praktiniame gyvenime? Palyginkime dvi lenteles.

2005 metais lito perkamoji galia prilygo maždaug 1990 metų 10 ka­peikų vertei. Augant kainoms ši ver­tė ir toliau nuolat mažėja. Antroji — šia proporcija lygindami dabartinius ir anuometinius atlyginimus bei pen­sijas gauname, kad vidutinis dabar­tinis atlyginimas ir vidutinė pensija siekia tik 42-44 procentus realių 1990 metų atlyginimų ir pensijų dydžių (1990 metais vidutinis respublikos dirbančiųjų atlyginimas (neto) buvo 264 rub., 2006 m. - 1096 litai, vidu­tinė pensija 1990 m. - 115 rub., 2006 m. IV ketvirtyje - 507 litai).

Dėl šių dviejų tarpusavyje susiju­sių „smulkmenų", popieriukų, vadi­namų pinigais, piniginėse daugėja, tačiau realių daiktų ir paslaugų už juos galima įsigyti vis mažiau. Tuo paaiškinamas ir daug kur esantis skurdas, nuolatinės įvairių socialinių sluoksnių atstovų dejonės dėl sun­kaus gyvenimo, nusivylimas juo. Apie skurdą kalba ir Europos Komi­sija. Jos paskelbti duomenys sako, kad Lietuvoje 21 procentas gyvento­jų gyvena žemiau skurdo ribos ir kad vis daugiau šeimų neįstengia tinka­mai pavalgydinti savo vaikų. Ir tai vyksta šalyje, kur už maisto pertek­liaus gamybą yra baudžiama (Euro­pos Komisija nusprendė, kad Lietu­va už žemės ūkio produktų perteklių per ketverius metus turės sumokėti 3,182 mln. eurų baudą).

Iš pirmoje lentelėje vaizduojamų Vilniaus ir Plungės rodiklių (vietoje Plungės galima įrašyti bet kokį kitą rajoną) matosi, kad atotrūkis tarp centro ir provincijos auga ne pasta­rosios naudai. Tai parodo sąlyginį centro blizgesį ir provincijos skurdą. Klausantis kalbų apie sparčiai au­gančią ir „kaistančią" ekonomiką norom nenorom kyla klausimas - kodėl šis augimas daugeliui žmonių neuž­tikrina normalių gyvenimo sąlygų? Tai paaiškina antros lentelės skaičiai. Joje skelbiamos palyginimų eilutės ro­do ne sparčią plėtrą, o didelį pramo­nės, žemės ūkio, statybų ir transpor­to nuosmukį. Vienas kitas teigiamas reiškinys, kaip krovinių perkrovos Klaipėdos uoste augimas ar šaldytu­vų bei televizorių gamybos padidėji­mas, ar padidėjęs savų gamtinių iš­teklių naudojimas, neatsveria bendro smukimo. Per metus respublikoje iš­kasama ar išgaunama apie 470 tūkst. t durpių, apie 180 tūkst. t nevalytos naftos, savo miškuose paruošiama apie 3,5 mln. m³ medienos, tačiau kai dauguma šių išteklių eksportuojama, greičiau byloja ne apie ekonomikos augimą, o apie nacionalinio turto, ku­ris neatsistato arba sunkiai atsistato, švaistymą. Dera prisiminti, kad naf­tą, kaip ir anksčiau, įsivežame iš Ry­tų, kad 1988 metais 1,1 mln. m³ me­dienos įsivežėme iš Rusijos ir kartu su savąja miško produkcija sunau­dojome tik savo poreikiams, ekspor­tuodami perdirbtus gaminius. Taip pat dera prisiminti, kad 1989 m. Lie­tuva kitoms valstybėms pardavė 16,4 milijardus kilovatvalandžių elektros energijos, 1,3 mln. t cemento, 13,6 tūkstančio metalo apdirbimo staklių, didelius kiekius mėsos, pieno, žuvies produkcijos, trikotažo gaminių. Da­bar gi pastarosios ūkio šakos suny­kusios, o Europos Sąjungos iniciaty­va sunaikinę savo atominę elektrinę, elektros energiją pirksime iš kitur žy­miai brangiau už ją mokėdami.

Šiuos pokyčius kai kas vadina vystymusi. Lietuvos finansiniai rezul­tatai yra nuolat deficitiniai (2005 m. valstybės ir savivaldybių biudžetų deficitas siekė 1,8 milijardo litų, 2006 m. trečiajame ketvirtyje einamosios są­skaitos deficitas siekė 2,9 milijardo litų, 2006 m. užsienio prekybos defi­citas viršijo 1,4 milijardo litų. Valsty­bės skola 2006 m. pabaigoje sudarė 14,2 milijardo litų). Todėl normalu, kad bet koks ženklesnis pinigų atsi­radimas pas gyventojus didėjant jų atlyginimams ir pensijoms „kaitina" silpną ekonomiką. Aptariamų skai­čių ir palyginimų apibendrinimai nė­ra malonūs ir oficialiai politikai jie nereikalingi. Pripažįstant neigiamus ekonomikos ir socialinius pokyčius tektų rimtai suabejoti ir pastarojo lai­kotarpio kardinaliais politiniais pa­sikeitimais. Kiltų gana nemalonūs klausimai - ar teisingai buvo pasielg­ta, kai socialistinė santvarka (mažai kas abejoja, kad jos nereikėjo taisyti) buvo pakeista kapitalistine, papras­tam žmogui žiauresne, dargi bandi­tiška santvarka? Ar teisingai pasielg­ta, kai išėjome iš vienos sąjungos su beveik neribotomis ir garantuotomis rinkomis ir įstojome į kitą, beje, ma­žiau turtingą ir perdėm biurokratinę sąjungą? Ar teisingai elgiamės, kai neturtingai gyvendami švaistome di­deles lėšas kariniams reikalams ir, padlaižiaudami naujiesiems šeimi­ninkams, dalyvaujame karinėse-oku-pacinėse operacijose? Šių ir kai ku­rių kitų politinių veiksmų svarstymas yra tabu. Vietoje svarstymų visuome­nei brukamos oficialios „tiesos", pa­remtos propaganda, pusinės tiesos sakymu ir tikrovės iškraipymu. Dabartiniam „elitui" tai naudinga, nes susiklosčiusi situacija saugo jų inte­resus. Todėl beveik visą Nepriklau­somybės laikotarpį vyksta keistas po­litinis žaidimas, kurį būtų galima api­būdinti taip: svarbu yra kas nesvar­bu. Dėl to klesti politinės intrigos, paskalos, gandai, skandalai, propa­guojama masinė kultūra, prievarta ir visa tai pateikiama kaip ypatingos svarbos įvykiai, nors jie yra visai ne­reikšmingi, lyginant juos su tikrai­siais valstybės raidos kriterijais.

Žinoma, vertinant kapitalistinio pasaulio masteliais, mūsų valstybės gyvenimas lyg ir niekuo per daug ne­siskiria. Tačiau žinant, kad dabarti­niame pasaulyje 10 proc. turtingųjų valdo 85 proc. pinigų, nekilnojamojo turto, vertybinių popierių (Pasaulio ekonominių tyrimų instituto duome­nys) ir kad jame vyksta nuolatinė ir negailestinga kova tarp turto ir skur­do, tarp kurių atotrūkis nuolat didė­ja (Zbignevas Bžezinskis), optimizmo ateičiai lieka nedaug. Atmetus propagandinius blizgučius matosi, kad pasaulinė kapitalistinė sistema nepajėgė ir tikriausiai nepajėgs iš­spręsti svarbiausių žmonijos bėdų. Kapitalo valdomame pasaulyje didė­ja skurdas, daugėja nusikaltimų, kles­ti prievarta, vyksta karai, savo žiau­rumu ir beprasmiškumu nenusilei-džiantys buvusiems. Todėl ar mes tei­singai elgėmės prisijungę prie tokios politinės sistemos, klausimas ir ak­tualus, ir diskusinis, tuo labiau, kad kol kas realų gyvenimo pagerėjimą jaučia tik gana maža privilegijuotų žmonių dalis.

S. Girijotienė: „Geriau gyvensime, kai geriau dirbsime"

Atkūrus nepriklausomybę 1990 metais, Lietuvoje buvo pradėta kurti rinkos ekonomika. Perėjimo nuo ko­mandinės prie rinkos ekonomikos pa­tirties nebuvo ne tik Lietuvoje, bet ir kitose transformuojamos ekonomikos šalyse. Daug ką teko kurti patiems, dažnai mokytis iš savo klaidų. Rei­kėjo ne tik įteisinti privačią nuosavy­bę, bet ir sukurti tikrą savininką, mo­kantį tvarkyti savo verslą, atsakyti už save. Tai nebuvo paprasta. Žmonės buvo įpratę, kad valstybė duoda dar­bą, valstybė duoda pensijas, nemo­kamą gydymą, mokslą, aprūpina būs­tu. Ir kažin, ar kas svarstė, iš kokių lėšų visa tai duodama.

Vienas pirmųjų darbų transfor­muojant ekonomiką buvo valstybės turto privatizavimas. Turto buvo daug, o norinčiųjų ir galinčiųjų jį įsi­gyti nelabai daug. Turto išvalstybi-nimas buvo vykdomas atkuriant nuosavybės teises į išlikusį turtą ir privatizuojant. Privatizavimo pirma­jame etape buvo nuspręsta dalį turto privatizuoti panaudojant investici­nius čekius, vadinamuosius vauče-rius. Tokia praktika buvo taikyta Če­kijoje, Estijoje. „Vaučeriai" buvo iš­dalinti suaugusiems gyventojams be­veik po lygiai. Už juos galima buvo įsigyti įmonių akcijas ir butus, ku­riuose gyveno. Tokiam privatizavi­mui Lietuvoje buvo skirta beveik 80 proc. valstybės turto, žymiai daugiau nei kitose šalyse.

Šį čekinį arba vaučerinį privati­zavimo būdą vertiname dvejopai. Tai buvo būdas paskatinti visuomenę da­lyvauti privatizavime ir tapti savinin­kais - verslo dalyviais. Tačiau tokiu būdu privatizuojamas turtas buvo pa­skirstytas daugeliui smulkių savinin­kų, kas neskatino gerai organizuoti gamybą, kelti efektyvumą, siekti eko­nominės naudos. Netrukus pasirodė pirmieji tokio privatizavimo vaisiai -ekonomika smuko, įmonės bankruta­vo. Pradėjo formuotis tikrųjų versli­ninkų sluoksnis - jie supirko akcijas iš smulkiųjų akcininkų, koncentravo gamybą ir kai kuriose šakose, ypač tose, kur dar tarybiniais laikais buvo įdiegtos pažangios technologinės li­nijos, verslas atsigavo ir pradėjo aug­ti. 1991 m. priėmus Užsienio investi­cijų įstatymą atėjo pirmieji investuo­tojai iš užsienio, į kuriuos buvo de­damos didelės viltys. Užsienio inves­ticijoms buvo teikiamos įvairios leng­vatos - atleidžiama nuo pelno mo­kesčio, teikiama pirmenybė įsigyti turtą. Ne visi užsienio investuotojai pateisino valstybės viltis - kai kurie pasitraukė, perleisdami turtą kitiems.

Ekonominis nuosmukis, prasidė­jęs 1991 metais, tęsėsi iki 1995 m. Iš esmės tai buvo beveik įprasta tranzi­tinės ekonomikos šalių duobė, truku­si ketverius metus. Bendras vidaus produktas (BVP) sumažėjo beveik per pusę -1994 metais sudarė vos 56 proc. 1990 metų lygio. 1995 metais prasidė­jęs ekonomikos augimas tęsėsi iki 1998 metų, kai Rusijos krizės ir nevy­kusios vidaus ekonominės politikos pasėkoje 1999 metais BVP sumažėjo beveik 2 proc. Tačiau tai buvo laiki­nas stabtelėjimas ir nuo 2000 metų BVP auga stabiliai 6,5 - 7,5 proc. kas­met, o 2003 metais buvo pasiektas net 10,3 proc. augimas. 1990 metų BVP lygis Lietuvoje buvo pasiektas tik 2004 metais, o 2005 metais tas lygis viršy­tas daugiau nei 10 proc.

Pereinamuoju laikotarpiu brango energetiniai ištekliai ir kitos žaliavos, kuriuos importavome iš Rusijos, to­dėl šalis išgyveno hiperinfliaciją, sie­kusią 1991 metais 383 proc, 1992 metais - 1163 proc. 1993 metais vyk­dant griežtesnę mokesčių ir pinigų politiką pavyko infliaciją sumažinti iki 189 proc. ir buvo įvesta nuosava valiuta litas. Infliacija toliau mažėjo iki 13 proc. 1996 m. (1997 m. - 8,4 proc, 1998 m. - 2,4 proc).

Ekonomikos nuosmukis, aukšta infliacija, maži atlyginimai, atsiradęs nedarbas - visa tai sąlygojo smun­kantį gyvenimo lygį, žemą perkamą­ją galią. Tai pakelti buvo svarbiausia užduotis besikuriančioje valstybėje.

Ekonominio išsivystymo lygį ne­blogai atspindi bendras vidaus pro­duktas, tenkantis vienam gyventojui. Šis rodiklis, skaičiuojant JAV dole­riais, 2006 metais buvo 4,9 karto di­desnis nei 1995 metais, o skaičiuo­jant veikiančiomis kainomis litais -3,4 karto. Taip, šiuo metu Lietuva dar gerokai atsilieka nuo ES vidurkio pa­gal BVP vienam gyventojui, pagal darbo našumo lygį, pagal gyvenimo ir pajamų lygį. Tačiau ekonomika au­ga sparčiau nei ES senbuvėse, didėja gyventojų pajamos, atotrūkis nuo ES mažėja. 2006 metais BVP vienam gy­ventojui sudarė 54.8 proc ES vidur­kio, kainos Lietuvoje sudaro 53.6 proc. Bendrojo vidaus produkto au­gimo tempai - vieni sparčiausių Eu­ropos Sąjungoje: 2003 m. -10,5 proc, 2004 m. - 7,0 proc, 2005 m. -7,6 proc. 2006 m. -7.5 proc, o šių metų I ket­virtį, nepaisant gąsdinimų apie lėtė-jantį augimą, buvo 8.3 proc. Nedar­bas per pastaruosius penkerius me­tus sumažėjo per pusę - iki 5.6 proc. ir žemesnis nei ES. Esant laisvam pre­kių ir darbo jėgos judėjimui Europos Sąjungoje, palaipsniui išnyks kainų ir pajamų lygių skirtumai.

Ar iš tikrųjų mes gyvename blo­giau nei 1990 m.? Vidutinis darbo užmokestis (VDU) tada buvo 300 rub­lių, šiuo metu - 1700 litų. 1990 me­tais už VDU galima buvo nupirkti 110 kg sviesto, arba 91 kg karbona­do, arba 2500 kiaušinių, arba 375 kg cukraus. Šiandien už VDU įperkame 104 kg sviesto, arba 105 kg karbona­do arba 4800 kiaušinių, arba 531 kg cukraus. Žinoma, kai kas dabar kai­nuoja santykinai daugiau: elektros energijos už VDU 1990 metais gali­ma buvo suvartoti 7500 kWh, o šiuo metu - 5150 kWh, benzino atitinka­mai - 3333 litrus ir 515 litrų. Gerokai daugiau kainuoja būsto išlaikymas, vaistai ir pan. Tačiau turime nepa­miršti, kokia ekonomika yra mūsų šalyje ir aplink - rinka, o ne voliun­taristiški dekretai nustato kainas.

Jei bandome lyginti ankstesnės, tarybinės, ir dabartinės Lietuvos eko­nominius rodiklius, juos turėtume ly­ginti ne su 1989 metais, kai ūkio struktūra buvo orientuota į Rytų rin­kas ir gaminama produkcija ne visa­da buvo paklausi (pavyzdžiui, di­džioji dalis lietuviškos avalynės, pa­gamintos Eidukevičiaus kombinate, gulėjo sandėliuose), o bent jau su 1995 metais, kai prasidėjo tam tikras ekonominis augimas.

Dažnas kritikuoja už netolygų re­gionų vystymąsi, už skirtingas paja­mas ir sukurtą BVP vienam gyvento­jui didžiuosiuose miestuose ir mies­teliuose. Mažmeninės prekybos ap­imtys vienam gyventojui Vilniuje ar Palangoje vasaros mėnesiais bus ge­rokai didesnės nei miesteliuose, ku­rio gyventojai važiuoja apsipirkti į miestą ar atostogas leidžia pajūryje, didindami prekybos apimtis ne savo gimtajame miestelyje. Į Lietuvą atvyksta apie milijonas užsienio turis­tų, kurių nemažiau kaip pusė lieka Vilniuje, ir deja, niekada nepasieksi­me, kad turistų srautai į periferijos rajoną būtų tokie pat kaip į sostinę, jei nėra ko nors labai išskirtino, sun­ku tikėtis, kad investicijos plauktų į atokius regionus. Įstojus į ES, Lietuvai skiriamos milžiniškos lėšos regionų plėtrai. Tų lėšų įsisavinimui reikalingos vietinės valdžios pastangos ir iniciatyvos. Ge­ras pavyzdys Druskininkai, ilgus me­tus garsėję didžiausiu nedarbu, pi­giu būstu ir panašiai, šiandien gar­sėja visai kitais rodikliais, keliančiais daugelio kaimyninių rajonų pavydą. Visada verta prisiminti žinomo akademiko posakį: „Geriau gyvensi­me, kai geriau dirbsime".

Kai kurie vartojimo rodikliai

(vidutiniškai vienam gyventojui 1990 m. rubliais, 2005 m. litais)

Duomenys lentelėje pateikti iš Statistikos departamento leidinių: „Lietuvos miestų ir rajonų socialinė ir ekonominė raida 1995", „Lietuvos apskritys 2005".

Į 2005 m. mažmeninių prekių apyvartą įskaityta prekyba variklinėmis transporto prie­monėmis ir motociklais, jų techninė priežiūra ir remontas, automobilių dalių prekyba.

Socialinė statistika: 2007 m. rugpjūtis

Šaltinis: Statistikos departamentas