Kairioji vaivorykštė

Didysis sprogimas, tamsa, pasaulio pabaiga... Žmonija atrodo išsigando planetos žlugimo pranašysčių. Susigriebėme – naujos aplinkosauginės programos, susitarimai, deklaracijos, projektai, akcijos. Tikslai aukšti ir kilnūs – sumažinti CO₂ emisijas, padidinti atsinaujinančiųjų išteklių naudojimą, atsisakyti aplinkai kenksmingų cheminių medžiagų naudojimo, įgyvendinti pokyčius energetikos sektoriuje. Sąrašas gali būti tęsiamas toliau ir džiugu, jog tikslams pasiekti nustatomi aiškūs uždaviniai.

Daugiau kaip 62% europiečių klimato kaitą mato kaip antrąją pagal svarbą pasaulio problemą po skurdo, kurį kaip pagrindinę problemą įvardija 68% europiečių. Iš pirmo žvilgsnio tai labai džiugina – jeigu aiškiai identifikuojame problemą, visomis išgalėmis galime stengtis ją spręsti. Liūdna, kad džiaugsmą greitai pakeičia nusivylimas. Kodėl?

Toli gražu ne visose ES šalyse žmonės ryžtasi kovoti su klimato kaita – kalbų daug, darbų mažai. Galėdami didžiuotis savo kolegomis Švedais, kurių net 87% asmeniškai prisideda prie kovos su klimato kaita, turime nusivilti savimi – vos 26% Lietuvos gyventojų asmeniškai prisideda prie aplinkosaugos. Be to net 6 iš 10 lietuvių sakosi esantys menkai informuoti apie galimus kovos su klimato kaita būdus.

2008 metų sausį priimtame ES klimato kaitos ir atsinaujinančiosios energijos tikslų iki 2020 m. įgyvendinimo priemonių pakete buvo numatytas labai ambicingas tikslas - ES savanoriškai įsipareigojo iki 2020 m. 10 % padidinti biodegalų dalį transporto sektoriuje. Prasidėjo biodegalų gamybos bumas, o klimato kaitos tunelio gale atsirado šviesą. Pagaliau – mes išgelbėsime pasaulį! Ir pradėjo ES pasaulį gelbėti ir taip intensyviai gelbėti, kad nepraėjus nė metams pasaulis visa gerkle šaukia, kad nebereikia tos pagalbos. Pasirodo lopijame viena skylę, o atveriame kitą ir didelis klausimas, kuri gi mus nugramzdins į bedugnę.

Geltonuojantys nuo rapsų laukai dengia vis didesnius derlingų žemių plotus, pakeisdami prieš tai buvusius javų pasėlius. Biokuras žaibišku greičiu tapo žemdirbių verslu – pelningi sandoriai su biokuro gamintojais paskatino keisti žemdirbystės paskirtį. Kam nepelningai maitinti Afriką, jeigu galima pelningai nuo klimato kaitos saugoti visą pasaulį?

Valgyti visgi reikia, o plotų žemdirbystės plėtrai nebeužtenka. Surasti „niekieno“ žemės nepavyksta, tad kertamos atogrąžų girios, nusausinami durpynai ir jie tampa prieglobsčiu biokuro gamybai reikalingiems augalams. Matyt keldamos sau kilnų tikslą ES šalys neatsižvelgė į galimus neigiamus pasirinkto kelio aspektus. Europos Parlamento narys, Laikinojo klimato kaitos komiteto ekspertas biokuro klausimais, Anders Wijkman dabar teigia, esą nuo pat pradžių, dar prieš nusistatant aplinkosauginius tikslus, ES reikėjo atlikti daugiau tyrimų, nepriklausomas Jungtinių Tautų teisės į maistą ekspertas Jean Ziegler biokurą vadina „nusikaltimu žmoniškumui“, o Pasaulio banko prezidentas Robert Zoellick ragina stabdyti biokuro gamybą ir dabartinę situaciją vadina „žmonių sukelta katastrofa, kuria patys žmonės ir turi ištaisyti“. Kas nutiko ekspertams? Kodėl pradžioje išsigelbėjimu atrodantis biokuras tapo krizės ir negandų pranašu?

Atsakymas kelia šiurpą. Pasaulio banko duomenimis masinė biokuro produkcija pasaulio maisto kainas pakėlė 75%, o tai sudaro daugiau kaip pusę 140% pasaulio maisto kainų pakilimo nuo 2002 metų. Ženkliai padidėjusi paklausa biokuro gamybai reikalingiems augalams automatiškai padidino jų pasiūlą, tuo pačiu sukeldama grūdų pasiūlos sumažėjimą ir akivaizdžiai padidindama atotrūkį tarp maisto gamybai reikalingų išteklių pasiūlos ir paklausos. Grūdai, kurie yra auginami biokuro gamybai, pradėjo konkuruoti su maistiniais tikslais auginamais grūdais dėl ūkio žemės, vandens bei investicijų.

Atogrąžų girių kirtimas ir durpynų sausinimas naikina natūralius CO₂ absorbavimo šaltinius. Vis netyla kalbos apie tai, kad tam tikros trąšos, naudojamos grudų, reikalingų biokuro gamybai, auginimui, į aplinką išlaisvina azoto suboksidą. Šios šiltnamio efektą sukeliančios dujos yra  iki 300 kartų kenksmingesnės aplinkai negu CO_2. 

Dabartinė situacija atrodytų pateko į aklavietę ir nutiko kaip pasakojime-mįslėje: „Pasuksi į dešinę – ištiks klimato pokyčių katastrofa, pasuksi į kairę – pasaulis badaus“. Tačiau viskas nėra taip blogai, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio – tereikia imtis ryžtingų veiksmų.

Europos Sąjunga pajudėjo iš „mirties taško“. Europos Parlamento pramonės komitetas 2008 metų rugsėjo 11 dieną balsavo už tai, kad iki 2020 m. 10 % būtų padidinta atsinaujinančiųjų šaltinių dalis transporto sektoriuje, tačiau atsinaujinančio kuro europarlamentarai nebetapatina su tradiciniu biokuru. Pradėta kalbėti apie tai, kad 4% iš 10% turės sudaryti mašinos varomos vandeniliu, elektra, saulės arba vėjo jėgos dėka, taip pat naudojant antrosios kartos biokurą, kuris yra pagaminamas iš buitinių atliekų, pašalinių maisto produkcijos atliekų, kitos nevalgomos biomasės. Pirmosios kartos biokurui palikus 6% dalį, 2014 metais numatoma būtina tikslo peržiūra – atskleidus, kad biokuro naudojimas ir toliau kelia maisto kainas, galima tikėtis pakartotino ES kovos su klimato kaita būdų peržiūros.

Bandymas ištrūkti iš užburto gręsiančios aplinkosauginės katastrofos rato yra akivaizdžiai sudėtingesnis, negu tikisi aplinkosaugininkai. Naujosios Europos Parlamento interpretacijos, susijusios su 10% atsinaujinančiųjų šaltinių dalies transporto sektoriuje naudojimu kelia didelį nepasitenkinimą tarp biokuro gamintojų.

Europos biokuro pramonė įnirtingai perspėja, kad rizikuojama prarasti daugiau kaip 5 milijardus eurų, investuotus į biokuro produkciją ir visą darbo jėgą, susieta su šia pramonės šaka. Pramoninkai taip pat baiminasi, kad pasikeitus dabartinei situacijai, biokuro gamyba bus sumažinta daugiau kaip 80%, tokiu būdu iš rinkos išstumiant ES gamintojus ir teikiant palankesnes sąlygas gamintojams iš už Europos ribų.

Europa atsidūrė keblioje situacijoje, tačiau tikrai ne beviltiškoje. Siūlymai dėl galimų nekenksmingų kovos su klimato kaita būdų plūsta iš įvairių institucijų, politinių ir socialinių grupių, organizacijų bei visuomenės. Atidžiai išstudijavus visus pasiūlymus ir iš geriausiųjų sukūrus nuoseklų veiksmų planą, pasaulį išgelbėti visgi yra įmanoma. Nepaisant kai kurių aplinkosaugininkų tvirtinimo, jog biokuro gamyba įstūmė į skurdą 30 milijonų žmonių, šie skaičiai yra svari priežastis pažvelgti į savo veiklą ir jos pasekmes, kol dar nėra per vėlu.  Kol išsigelbėjimas dar gali nugalėti pražūties grėsmę.

Parengė Dorota Denkovska, 2008 10 22