Kairioji vaivorykštė

Viskas atrodo kitaip kai esi už tūkstančių kilometrų. Kartais pagalvoji, kad ten ir dangus mėlynesnis ir žmonės visada laimingi. Tačiau 3 valandos lėktuvu nuo Vilniaus iki Amsterdamo, dar 12 valandų nuo Amsterdamo iki Tokijo ir anądien kitu atrodęs pasaulis tampa tavojo dalimi.

Lėktuvui nusileidus atsiduri pasaulyje, kuri sunkiai gebi suprasti – čia retai pamatai pažįstamas raides, ką jau sakyti apie pažįstamos kalbos girdėjimą. Neypatingai gausus turistų būrys gana greitai paskęsta tarp milijonų japonų. Kojos nedrąsiai liečia tekančios saulės šalies žemę, o švelnus lietus tarytum palaimina tik ką prasidėjusią viešnagę. Kažkada galvoje sukurta Japonijos iliuzija pasmerkta realybės išbandymui.

Be abejo, Japonija – nuostabi šalis, pavergianti iš pirmo žvilgsnio. Japoniški sodai, kerinčios šventyklos, į lėles panašios geišos, graži gamta, savotiškas maistas. Apie šią šalį galima kalbėti labai ilgai, tačiau nenorint pasakoti apie kasdien per televiziją, filmuose galimus pamatyti dalykus, vertėtų atskleisti pastebėjimus, susijusius su kitokia Japonija, ta, kuria pamatyti ir pažinti tenka ne kiekvienam.

Tekančios saulės šalis matyt ne veltui taip pavadinta – čia šviesu buvo nuo 4 valandos ryto ir neapsakomai keista buvo sulaukti tamsos 19 valandą. Keistas patyrimas, pripratus, kad Lietuvoje šiltuoju metų laiku temsta apie 22-23 valandą. Prie šešių valandų skirtumo su Lietuva priprasti nebuvo sunku, daug daugiau vidinių organizmo pastangų reikalavo karštis ir drėgmė. Dieną pavėsyje karštis perkopdavo 30ºC, o saulėtose vietose nestebindavo ir 40ºC temperatūra.

Japonija nustebino – niekada net nubuvau pagalvojusi, kad tai šalis, kurioje visiškai viskas vyksta griežtai pagal taisykles, nurodymus ir instrukcijas, o nukrypus nuo jų žmonės akimirksniu pasimeta. Gyvenant Nacionaliniame Olimpiniame Jaunimo Centre Tokijuje netgi buvome mokomi kaip išvykstant iš centro reikia sudėlioti patalynę. Paaiškinimai, nukreipimai ir vadinamosios „orientacijos“ pradžioje erzino. Ilgainiui susigyvenome su mintimi, kad tai tiesiog jų kultūros dalis.

Teko išgirsti ir ypatingai šokiruojančius pasakojimus apie, pasirodo, labai Japonijai būdingą reiškinį – savižudybes. Bendraujant su japonų jaunimu dalinomės skirtingų šalių patirtimis, šnekučiavomės apie tai, kas kuriai šaliai skauda ir kas džiugina. Negalėjau patikėti iš vieno studento išgirdusi, kad Japonijoje per metus nusižudo virš 30 000 žmonių, o kas antras pradinės mokyklos moksleivis apie savižudybę yra galvojęs, ar net bandęs tai daryti. Tai nėra statistiškai patvirtinti duomenys (jų patvirtinimo taip ir nesiryžau ieškoti oficialiose duomenų bazėse) – tai skaičiai, kuriais pagrįstai arba nepagrįstai operuoja patys japonai. Savižudybių arba bandymų žudytis priežastys rimtos neatrodo – vaikui pasirodė, kad ant jo supyko tėtis, panelė paliko draugą, nepavyko įstoti į norimą universitetą. Kraupu, kai jaunuoliai pasako, jog Japonijoje bene nėra žmogaus, kurio šeimoje, giminių ar draugų rate nebūtų kas nors nusižudęs. Šalies negelbsti aukštas pragyvenimo lygis, geros socialinės garantijos. Atrodytų jiems savižudybė tiesiog vienas iš problemos sprendimo būdų, būdas, niekuo nesiskiriantis nuo kitų.

Japonijoje žmonės tylūs, susikaupę ir paskendę savuosiuose pasauliuose. Pasakojimai, kad tai bendruomeninio mąstymo šalis pasitvirtino. Čia retai pamatysi išsišokėlį arba prie bendrosios masės nepritampantį individą. Individualizmas bei noras išsiskiri Japonijoje laikomi prasto išsilavinimo ir nepagarbos atributu. Atrodytų visi japonai stengiasi būti panašūs: visi darbuotojai su juodais kostiumais, studentai ir moksleiviai su uniformomis. Mokyklose moksleiviai netgi kuprines turi vienodas – berniukai juodas, o mergaitės raudonas. Tačiau gatvėje pamatyti mūsų akimis netradiciškai ir išsiskiriančiai atrodančius žmones – nieko ypatingo. Šie kostiumuotųjų masėje kaip šviesuliai atrodantys žmonės vilki jukatas (tai, ką mes vadiname kimono, tik jukata yra kasdienis, o kimono – šventinis rūbas). Šioje vietoje pastebimas paradoksas – tai, kas užsieniečiams atrodo kaip individualizmo, kitoniškumo pademonstravimas, japonams tiesiog yra jų kultūros dalis.

Kalbos apie tai, kad Japonijoje viskas brangu ir mums bene neįperkama, nuvykus ten atrodo beveik juokingai. Maisto, rūbų ir netgi degalų kainos sutampa su lietuviškomis, kartais netgi yra žemesnės. Įėjimas į šventyklas, įtrauktas į pasaulio paveldo sąrašus, mūsų pinigais kainuoja apie 10-15 litų, milžiniškus pietus iš kelių patiekalų kavinėje galima suvalgyti už 20 litų, važiuoti metro (jeigu nekeliauji į visiškai priešingą miesto galą ir neprivalai daug kartų keisti metro linijų) kainuoja  2-6 litus. Už tokius pinigus kaip mes leidžiame Lietuvoje, Japonijoje savo garderobą galima praturtinti daug kokybiškesnėmis ir įspūdingesnėmis prekėmis. Tekančios saulės šalyje dar yra ir nuostabiosios 100 jenų parduotuvės, kuriose viskas mūsų pinigais kainuoja 2 litus ir kuriose galima nusipirkti visko – nuo plaukų segtukų iki namų apyvokos reikmenų, indų, suvenyrų, gėlių. Bet svarbiausia yra tai, jog tose parduotuvėse parduodamų prekių kokybė nė kiek nenusileidžia prekių, parduodamų mūsų didžiuosiuose prekybos centruose, kokybei.  Taigi, Japonijoje lietuvis išgyventi gali drąsiai.

Keliaujant į Japoniją nereikėtų viltis, kad anglų kalba jus išgelbės visose situacijose. Nepaisant fakto, kad anglų kalbos japonai pradeda mokytis jau mokykloje, o universitetuose ji yra privaloma – tai visiškai nieko nereiškia. Didžiosios daugumos japonų anglų kalbos žinios vos siekia vidutinį lygį, kai kalbama daugiau atskirais žodžiais ir gestais, negu sakiniais. Tačiau japonas nebūtų  japonas, jeigu į pagalbą nepasitelktų technikos stebuklų – jie beveik visi su savimi nešiojasi elektroninius, į skaičiuokles panašius, žodynus ir esant reikalui jų pagalba verčia pavienius žodžius ir dažniausiai juos tiesiog parodo užsieniečiui (garsiai ištarti dažnai nedrįsta). Mums kalbėti su japonais, net angliškai, tampa savotišku iššūkiu.

Japonija kerinti, įdomi ir pažinimo reikalaujanti šalis. Kuo ilgiau joje būti, tuo daugiau jos neatrastųjų savybių atskleidi, tuo labiau supranti tenykščius žmones. Papasakoti čia visos trijų savaičių buvimo Japonijoje patirties tiesiog neįmanoma – tai užimtų ne tris ir ne keturis lapus. Nepamirškime, kad kol kažko nepatiri pats, joks pasakojimas neatskleis tikrojo šalies veido ir neperduos iš ten parsivežtų pojūčių. Pažinimas – liaudiškai tariant „nuodėmės vertas reikalas“.

J. Paleckio padėjėja Dorota Denkovska, 2008 08 25

Visas nuotraukas iš kelionės rasite fotogalerijoje aplanke "Japonija"