Kairioji vaivorykštė

Kiek būta pasitikėjimo, kad mes patys greičiausi: Europos Sąjungos konstituciją Seimas neskaitęs ir be jokių diskusijų ratifikavo pirmasis. Kaip dabar bus, kai jau ES konstitucijos nėra? Labai tyliai nutylėti ar be jokio pasididžiavimo paskelbti, jog ratifikavimas negalioja? Sportiniu žargonu kalbant buvo falšstartas.

O kaip išdidžiai aiškinome, jog euras bus, nors mus iš Briuselio perspėdavo, kad valdžia nieko nedaro infliacijai sutramdyti. Kaip atsakydavom? Ogi kad nieko ir nereikia daryti, nes rinka šitą reikalą sutvarkys.

Va, kai girdėdavau tokius rinkos sprendimo stebuklus, nejučiomis prisimindavau anuos laikus, kai viską sprendė socialistinis lenktyniavimas ... Deja, taip nėra, kad rinka viena pati viską sutvarkytų, nes jeigu taip būtų, tai ir valdžios nereikėtų. Šiuo atveju pakalbėkime apie dabartinius bandymus infliacijai pažaboti.

Fiskalinės drausmės įvedimo pavyzdys

Pernai lapkričio mėnesį buvo priimtas Fiskalinės drausmės įstatymas, kuris įsigaliojo šįmet. Susipažįsti su juo ir nustembi: pasirodo, nagrinėjamos temos požiūriu,  esame paskutiniai, nors dedamės žengią visos Europos priešakyje. Pasirodo, kad tik dabar, beveik po ketverių buvimo Europos Sąjungoje metų, kažkoks nežinomas tarnautojas (o gal ES valdininkas?) bakstelėjo į dokumentų šūsnį ir tarė maždaug taip: „O kodėl nesilaikote šitų reglamentų?“

Taip buvo Vilniuje perskaityti šie du, jau beveik ketverius metus PRIVALOMI ES dokumentai:

1. 1997 m. liepos 7 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1466/97 dėl biudžeto būklės priežiūros stiprinimo ir ekonominės politikos priežiūros bei koordinavimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 10 skyrius, 1 tomas, p. 84) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2005 m. birželio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1055/2005 (OL 2005 L 174, p. 1).

2. 1997 m. liepos 7 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1467/97 dėl perviršinio deficito procedūros įgyvendinimo paspartinimo ir paaiškinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 10 skyrius, 1 tomas, p. 89) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2005 m. birželio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1056/2005 (OL 2005 L 174, p. 5).

Atkreipkime dėmesį į dokumentų datą: jie buvo paskelbti prieš 10 metų! Ir nuo tada privalomi vykdyti. Tad kaip čia atsitiko? Ogi pademonstruotas administracinis negebėjimas. Čia reikėtų priminti, jog stojimo į ES metu, kai būdavo kasmet vertinama Lietuvos pažanga, visą laiką būdavo nurodoma, jog Lietuvai reikia ugdyti administracinius gebėjimus. Lietuvoje tai suprasdavo labai paprastai: padidindavo etatų skaičių. Bet tarnautojų didėjimas be jų darbo kokybės gerėjimo – tai tik nesusipratimų didinimas ir ne daugiau.

Bet grįžkime prie ES dokumentų įgyvendinimo reikalų, nes minėtame įstatyme parašyta: Įstatymo paskirtis – nustatyti fiskalinės drausmės taisykles, užtikrinančias ilgalaikį valdžios sektoriaus finansų tvarumą ir stabilią ūkio plėtrą. Šiame įstatyme nustatomos Lietuvos fiskalinės drausmės taisyklės, skirtos užtikrinti Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio įstatymo priede, taikymą.

Kokie tai teisės aktai, mes jau nurodėme, o dabar dar kartą paklauskime: kodėl jų niekas nerealizavo iki šiol? Todėl, kad žmonių bėdos nėra valdžios bėdos ir infliaciją valdininkai susimažina didindami sau premijas, atlyginimus. Tai būtų tokia „gatvės“ nuomonė. O vadybos požiūriu – tų pačių tarnautojų gebėjimų neturėjimas. Juk rengtis stoti į ES oficialiai pradėjome nuo 1998 metų, kai pradėjo veikti vadinamoji Europos sutartis. 2004 metų gegužės pirmąją Lietuva tapo ES nare. Stojimo į ES sutarties pirmame straipsnyje nurodoma, kad šia sutartimi Lietuva tampa ES nare ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama ES, su pakeitimais ar papildymais, šalimi. Pridėtame prie sutarties akte, kurio nuostatos yra neatskiriama stojimo sutarties dalis, parašyta: Nuo įstojimo dienos pirminių sutarčių ir prieš įstojimą institucijų ir Europos centrinio banko priimtų aktų nuostatos naujoms valstybėms narėms yra privalomos.

Tad kokia darytina išvada? Ogi tokia: aukščiau paminėti reglamentai Lietuvos valdžiai buvo PRIVALOMI nuo 2004 metų gegužės pirmosios. Tad kaip dabar valdžia pasidalins su savo rinkėjais patirtais dėl infliacijos nuostatais?

Atkreipkime dėmesį dar į vieną dalyką: Europos centrinio banko aktų nuostatos irgi privalomos. O kam? Mūsų centriniam – Lietuvos  bankui. O ką jis padarė infliacijai mažinti? Gal tik jis pats žino, o ne visuomenė. Todėl čia būtina pacituoti Lietuvos banko įstatymą: Pagrindinis Lietuvos banko tikslas – palaikyti kainų stabilumą. Lietuvos bankas pagal savo kompetenciją palaiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekonominę politiką, kiek ji neprieštarauja Lietuvos banko pagrindiniam tikslui.

Perskaitykime dar kartą citatą iš Lietuvos banko įstatymo, kuris irgi suderintas su Europos centrinio banko aktų nuostatomis. Mūsų centrinis bankas palaiko Vyriausybės ekonominę politiką tik tiek, kiek ji neprieštarauja Lietuvos banko pagrindiniam tikslui, kuris yra kainų stabilumas. Bet kainų stabilumo nėra, išskyrus stabilų jų didėjimą, niekas negirdėjo ir banko prieštaravimo valdžios sektoriaus išlaidavimui.  Taigi pagal įstatymo raidę kaltininkas dėl infliacijos yra aiškus. Bet ir šiuo atveju yra nesusikalbėjimas tarp Vyriausybės ir centrinio banko, nes jeigu jis būtų, tokių infliacijos šuolių nebūtų. Tik vieną kartą išgirdau Premjerą tyliai ištarus, jog už kainų stabilumą atsako Lietuvos bankas.

Bus atsižvelgta į ES rekomendacijas ir nuomones 

Nuo sausio pirmosios diegsime fiskalinę drausmę jau atsižvelgdami į ES reikalavimus. Bent taip parašyta įstatyme. Vyriausybė, teikdama kitų metų Seimui valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą arba jo pakeitimo įstatymo projektą, turės pateikti tam tikras išvadas. Jos bus dėl finansinių rodiklių atitikties paskutinėms galiojančioms ES Ministrų Tarybos rekomendacijoms ir nuomonei dėl Lietuvos vidutinio laikotarpio ekonominės programos ir galimų papildomų priemonių, būtinų visiškai atsižvelgti į ES Ministrų Tarybos rekomendacijas ir nuomonę. Savo ruožtu Seimas, priimdamas atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą arba jo pakeitimo įstatymą, turės atsižvelgti į paskutines galiojančias ES Ministrų Tarybos rekomendacijas ir nuomonę dėl Lietuvos vidutinio laikotarpio (penkerių metų) ekonominės programos.

Aptarėme tik vieną ES reikalaujamos drausmės didinimo reikalą. Šiuo atveju -fiskalinės. O kur mūsų šalyje nereikia drausmės? Visur. Ne tik kabinetuose.  Matome, kas darosi keliuose. Ir kai sužinai, kaip lėtai diegiama ES tvarka, gūdu darosi: ketverius metus neįgyvendino dviejų reglamentų, o vien praėjusiais metais jų padaugėjo dar pusantro tūkstančio, naujų direktyvų atsirado per šešiasdešimt. Būtina pacituoti Konsoliduotos Europos bendrijos steigimo sutarties 249 straipsnį: Kad įvykdytų savo uždavinius, Europos Parlamentas ir Taryba, laikydamiesi šios Sutarties nuostatų, kartu Taryba ir Komisija priima reglamentus ir leidžia direktyvas, priima sprendimus, teikia rekomendacijas ar nuomones. Reglamentas yra taikomas visuotinai. Jis yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse (paryškinta – J.V.). Direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus. Sprendimas yra privalomas visas tiems, kam jis skirtas. Rekomendacijos ir nuomonės neturi privalomosios galios.

Tad norint įgyvendinti fiskalinę drausmę, manau, nereikėjo leisti įstatymo, o tiesiog įgyvendinti įstatyme minimus reglamentus. Ir įgyvendinti pirmąją po įstojimo į ES dieną. Taip ir kyla klausimas: o kiek mūsų valdinininkų pasižiūri į sutartis, reguliuojančias mūsų buvimą ir veikimą ES? Reikėtų specialaus tyrimo...