Europos Sąjunga – tai dinamiškumas, iniciatyvumas, kūrybiškumas.
Tai – atjauta bei parama silpnesniajam. Ištieskime ranką vienas kitam!


   
Paieška:
0Kontaktai

Nuotraukų galerija

Video galerija

Europos Parlamento nario
Justo Paleckio biuras Vilniuje:

Pylimo g. 12-10, 01118 Vilnius
Tel. (8 5) 266 3056
Tel., faks. (8 5) 266 3058
El. paštas:biuras[kilpelė]paleckis.lt


Bičiuliai internete:

Zigmantas Balčytis
Vilija Blinkevičiūtė
Juras Požela
Algirdas Sysas

 

 

 

Ar blogas yra geras? – Rašykite

„MAMYTĖS“ PERGALĖ IR DEŠINIŲJŲ PRALAIMĖJIMAS  (2013 09 30)

Angela Merkel – krikščionių demokratų koziris.

              Visa Europa, o ypač Briuselis, vis dar įsisąmonina Bundestago rinkimų rezultatus. Praėjusią savaitę Europos Parlamento posėdžių pertraukų metu kalbėjau apie tai su kolegomis iš Vokietijos. Pažvelgęs į kai kuriuos  jau veido išraiškoje  galėjau išskaityti porinkimines nuotaikas. Kaip žemę pardavę vaikščiojo liberalai, žalieji irgi nelinksmi. Socdemai jau žvalesni, o krikdemai  visai patenkinti.

              Žiniasklaida trimituoja apie dešiniųjų pergalę, kanclerės Angelos Merkel triumfą. Išties krikščionių demokratų sąjunga  (KDS) kartu su krikščionių socialine sąjunga pasiekė antrą geriausią savo partijos rezultatą VFR istorijoje - surinko net 41,5 proc. balsų. Tik trijų deputatų pritrūko iki absoliučios daugumos Bundestage. Tačiau... Dešinieji Vokietijoje nelaimėjo. Prieš ketverius metus krikdemai su liberalais turėjo aiškią daugumą žemuosiuose parlamento rūmuose, dabar jos neliko. Bundestage  – pirmą kartą nuo 1949 metų – apskritai neliko liberalų demokratų partijos. Socdemai, žalieji ir kairieji - trys partijos į kairę nuo centro - laimėjo daugumą parlamente. Tačiau jos neįstengia sudaryti koalicijos dėl kairiosios partijos radikalumo, ypač užsienio politikoje (reikalauja tuoj pat išvesti Vokietijos karius iš Afganistano, vietoje NATO sukurti naują saugumo organizaciją ir pan.).

              Angela Merkel – krikščionių demokratų koziris. Ji žymiai populiaresnė negu Peras Štainbriukas, vedęs į rinkimus  socialdemokratų partiją (SDP). Per aštuonerius kancleriavimo metus A. Merkel vis labiau patiko vokiečiams. Rinkėjai patikėjo jos „įsimylėjimu“ į griežto taupymo politiką. Beje, ekspertai sutaria, kad pagrindą VFR ekonominiam stabilumui net ir krizės laikais padėjo kanclerio G. Šrioderio prieš dešimt metų vykdytos skausmingos „Hartz IV“ reformos. Jas sumanė ir įgyvendino socdemai, bet vaisius skynė krikdemai.

              Liberalų demokratų iškritimas iš „pirmosios politinės lygos“ Vokietijoje – labai blogas ženklas tarptautiniam  liberalų judėjimui. Juk toji didžiausia Europoje liberalų partija buvo vadinama „Kionigmacher“ – karaliaus kėlėja. Ji dirbo koalicijoje ir su krikdemais, ir su socdemais, nuo jos pasirinkimo priklausydavo, kuri iš stambiųjų partijų bus valdžioje. Po katastrofiškų rinkimų atsistatydino visa liberalų vadovybė. Tą patį padarė ir žaliųjų viršūnės – ir šioji partija pasirodė žymiai blogiau nei prieš ketverius metus.

              Socialdemokratų vadovybėje pasikeitimų nėra. Palyginus su 2009 m. rinkimais už šią partiją balsavo 1,3 mln. žmonių daugiau. Tačiau dabar SDP tenka rinktis vieną iš dviejų blogybių: dalyvauti „didžiojoje koalicijoje“ su krikdemais ar likti opozicijoje? Nors apklausos rodo, kad dauguma vokiečių trokšta dviejų didžiausių partijų bendro darbo, socialdemokratai į tai nelinksta. Juk „mažesniojo partnerio“ vaidmuo prieš ketverius metus Bundestago rinkimuose davė blogiausią šiai partijai rezultatą. O tokia pat liberalų pozicija pastarojoje kadencijoje visai sunaikino liberalus.

              Dabar SDP atkakliai perša žaliuosius koalicijai su KDP, o žalieji purtosi ir atsako tuo pačiu – eikite jūs, socdemai... Mes savo frakcijoje EP dar nediskutavome tų alternatyvų. Bet socialistų ir demokratų frakcijos vadovybes nuomone tokia: reikia gerbti rinkėjų pasirinkimą ir bandyti sulipdyti „didžiąją koaliciją“. Su sąlyga, jei A. Merkel priims SDP pasiūlymus dėl socialiai subalansuotų reformų ir didesnio socialinio teisingumo. Tų pasiūlymų esmė – nustatyti minimalų valandinį atlyginimą ir daugiau apmokestinti gaunančius didžiausias pajamas. Socdemai jau pareiškė, kad eis į koaliciją tuo atveju, jeigu ministrų portfeliai bus paskirstyti apylygiai. Tokie reikalavimai suprantami, nes SDP kartu su žaliaisiais aukštuosiuose rūmuose, Bundesrate, turi aiškią daugumą ir sugebėtų blokuoti svarbiausius būsimos vyriausybės sprendimus.

              Trečiąja pagal dydį frakcija Bundestage pirmą kartą tapo kairiųjų partija (buvę Rytų Vokietijos komunistai ir kairieji Vakarų Vokietijos socialdemokratai). Frakcijos pirmininkas G. Gyzis taps opozicijos lyderiu – prieš 20 ar 10 metų tai būtų neįsivaizduotina. Tikėtina, kad partija stengsis nugludinti savo radikalumą ir tapti, kaip sako vokiečiai „Regierungsfaehig“ – sugebanti dalyvauti valdžioje.

              Dar vienas rinkimų netikėtumas – prie 5 proc. ribos, suteikiančios vietas parlamente, priartėjo „Alternatyvos Vokietijai“ partija. Ji suvienijo tuos, kurie nori šalies išstojimo iš euro zonos, nors narystės ES privalumus vertina. Ši partija atėmė daug balsų iš KDS ir liberalų, nukentėjo ir kitos partijos.

Iki spalio 22-osios nauja koalicija privalėtų būti suformuota. Kitaip – mažumos vyriausybės valdymas (mažai tikėtina) arba pakartotiniai rinkimai. Tai irgi nelabai realus variantas, kurio norėtų tik liberalai – gal antras kartas nemeluotų?

              Tačiau pavojus, kad į parlamentą gali patekti „Alternatyva Vokietijai“, su kuria irgi niekas nenori sudaryti koalicijos, atbaido laimėjusias partijas nuo naujų varžytuvių.

Politiniai pokyčiai stipriausioje ES valstybėje, be abejo, darys įtaką visai Sąjungai. Dešinioji KDS vietoj  dešiniųjų liberalų gaus naują partnerį iš kairiojo sparno ir bus priversta daugiau dėmesio skirti socialiniams reikalams, aplinkosaugai, ekonominiam augimui. Vicekancleriu ir užsienio reikalų ministru taps SPD arba žaliųjų atstovas – nauji niuansai ryškės ir užsienio politikoje.

              Dar grįžtant prie Angelos Merkel - dabar, po rinkimų, ne tik Vokietijoje, bet ir vis plačiau daug kas žino jos švelnią, malonybinę  pravardę: „Mutti“ (mamytė, motinėlė). Jos politinis braižas tikrai savitas - pakankamai ryžtinga, bet nekategoriška, besirūpinanti visais, sugebanti susitarti. Be „Mamytės“ krikščionys demokratai jaustųsi kaip ir našlaičiai...

              Ir Lietuvoje turėjome ir turime moterų tarp pirmųjų valstybės asmenų. Bet kad priliptų toks švelnus vardas... Sunku įsivaizduoti. Tiesa, prieš keletą metų vienas ministras mėgino kažką panašaus ištarti, bet nebuvo suprastas ir baigėsi jam blogai.

Dalintis:

Jūsų komentaras:

Vardas, pavardė: 
Еl. pašto adresas: 
Komentaras: