Vizituotojų grupės Europos Parlamente

Laureatai jau kelyje

Mūsų konkurso laureatai pirmadienį išvažiavo iš Prahos į Strasbūrą. Atsisvekindama su čekų sostine Ukmergės A.Smetonos gimnazijos moksleivė Vaida Rabazauskaite parašė jai laišką.

Labas rytas, Praha,

Tave pamatėme po sunkios nakties, praleistos autobuse – koks ten miegas... išvydome tave – ir nemigos žymių kaip nebūta. Sveikiname tave, gražioji Praha.

Atvykome anksčiau nei tikėjomės, nes po to, kai Lietuva atsidūrė Šengeno erdvėje, galėjome stoti tada, kai norėjome mes, o ne tada, kaip visai neseniai to norėjo pasieniečiai ar muitininkai. Tad laiko pabendrauti su tavimi, Praha, turėjome daugiau.

Stengiausi kiekvieną akimirką sustabdyti fotoaparato ir savo atmintyse. Ak koks nuostabus Prahos hradas! Viskas tiesiog užbūrė, tad ne tiek klausiausi gidės pasakojimo ir komentarų, kiek spaudinėjau fotoaparato mygtuką.

Pirmasis milžiniškas įspūdis – Orlojaus laikrodis. Jame kas valanda sugieda gaidys ir pasirodo 12 apaštalų. Aikštėje prie laikrodžio – galybė žmonių. Sako, jų čia visada tiek. Ypač kai pradeda giedoti gaidys.

Ne ką mažiau teigiamų emocijų sukėlė Prahos Headas. Lipom, lipom, kopėm, kopėm į jį nesibaigiančiais laiptais.

O kai atsidūrėme pačiame viršuje – VAU! Kokia grožybė! Žaliuojantys ir žydintys medžiai, namai raudonais stogais. Vltavos upės slenkstis. Lyg viską matyčiau paukščio akimis.

Mačiau, kiek vyresniosios kartos žmonių, keliaujančių drauge susirinko prie šv. Vito katedros su spalvotais vitražais, šv. Nepomuko krištoliniu karstu ir Prahos bokšto aukštybių. Tiesa, į bokštą kopti buvo nejuokai – turėjom įveikti 287 laiptukus. Užtat vaizdas pranoko visus lūkesčius – kai pažvelgiau iš čia į tave, Praha, antrą kartą pajutau turinti sparnus. Kaip vis dėlto žmogus moka kurti grožį...

Labai norėčiau, mieloji Praha, kada nors dar kartą pasigrožėti Karlo tiltu. Senu apsamanojusiu. Saugomu daugybės nepailstančių akmeninių sargų – skulptūrų.

Ant Karlo tilto kiekvienas sugalvojome po norą. Sako, jie išsipildys – tereikia paliesti šv. Nepomuką. Ėjome ir lietėme. Aš irgi sugalvojau norą, bet nesakysiu. Niekas nesakė. Jeigu pasakyčiau, noras neišipildys.

Visą laiką keliavome pėsčiomis, tad pavargome ir išalkome. Numalšinti kirminui gavome paragauti savotiško skonio nacionalinio čekų patiekalo – knedlikų, o tavo, Praha, dulkes nuplovėme tavo pasididžiavimu – alumi.

Diena pralėkė greitai. Kai įsikūrėme, manėme, kad čia mūsų įspūdžiai pasibaigė? Nieko panašaus. Vėl sėdome į autobusą ir išvažiavome pasigrožėt tavo šokančiais fontanais. Šiuo vandens, šviesų ir muzikos šou abejingų nebuvo, bet, bet, bet... Ak, tas laikas... Bėga lyg smėlis tarp pirštų. Liko keletas valandų miegui ir išaušęs rytas pakvies mus vėl į kelią. Atsisveikiname su tavim, auksine Praha.

--- Vakarienė Strasbūre

Šiandien mūsų konkurso laureatai, keliaujantys per Europą, toliau dalinasi savo įspūdžiais. Apie pirmąją vakarienę (dar buvo ir paskutinė, bet visai ne ta, apie kurią visi žino) su Justu Paleckiu rašo ĄŽUOLAS JAŠINSKAS, Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos devintokas iš Strasbūro.

Mes jau Strasbūre. Oras ne pats geriausias. Bet nuotaika visai gera. Tik ir laukėme, kada galėsime susitikti su europarlamentaru Justu Paleckiu, surengusiu rašinių konkursą ir mūsų, jo laureatų, kelionę per Europą.

O jisai, bent jau man, padarė tikrai didelį įspūdį. Kai atėjome į jo surengtą vakarienę, mūsų buvo tiek daug, kad prie vieno stalo netilpome. Bet tai ne bėda. Europarlamentaras prie kiekvieno priėjo, su kiekvienu pabendravo. Nors tokie pokalbiai truko neilgai, tačiau jie buvo labai malonūs. Vieni europarlamentaro žodžiai, bent jau man, ypač įstrigo į galvą. Jo kreipimasis į mus žodžiu „rašytojai“ privertė susijaudinti kiekvieną. Atrodo, kas čia yra, tik vienas žodis...

Vien pagalvojus, kad mes – tik paaugliai, o mus taip gerbia ar mumis net didžiuojasi, darosi malonu. Tavo parašytos mintys aptariamos, apmąstomos, lyg būtume lygūs su aukštųjų rangų žmonėmis. Mokykloje gauname keletą širdį glostančių žodžių ir tavo, „rašytojau“, darbas kuriam laikui atidedamas. Visiškai skirtingai nei čia. Mano nuostabai, net knygelė su laureatų darbais bus išleista.

Nuostabu, kad mūsų darbai ir mūsų mintys kažkam rūpi.

Justas Paleckis – užsiėmęs žmogus, o tiek laiko skyrė mums. Buvau nustebintas, kad prieš vakarienę jis rado laiko dar kartą perskaityti mūsų rašinius, todėl bendraudamas su mumis net galėjo juos cituoti.

Močiutės nuomonė apie europarlamentarą ypač gera. Negana to, kad didžiąją vakaro dalį ji sėdėjo šalia J.Paleckio, močiutė mano, kad jis yra paprastas ir nuoširdus žmogus.

Darant visas vakaro išvadas džiaugiuosi, kad išvis vyko toks konkursas ir kad jis turėjo tokį didžiulį pasisekimą. Visi su nekantrumu lauksime artėjančių susitikimų su Justu Paleckiu.

---

Mums toliau rašo konkurso laureatai. Iš Liuksemburgo savo įspūdžių trupiniukus atsiuntė Kelmės „Aukuro“ vidurinės mokyklos dešimtokės Monikos Ivaščenkaitės motina Janina ir pati Monika.

Ponia Janina

Neeilinė proga kartu su dukra Monika ir kitais konkurso laureatais aplankyti Strasbūrą vargu ar kada pasikartos. Tad šia dovaną priėmėme nedvejodamos.

Strasbūro vardas minimas jau Julijaus Cezario laikais, kai jo legionieriai nugalėjo vietines germanų gentis ir čia įkūrė tvirtovę.

Strasbūras – man vienas gražiausių pasaulio miestų su savo įstabiąja Dievo Motinos katedra ir skaudžia istorine praeitimi. Jis dviejų kultūrų – vokiškosios ir pancūziškosios – kūdikis, nuo 1949-uju tapęs Prancūzijos dalimi.

Tais metais, įkuriant pirmąją europinę instituciją – Europos Tarybą – vienas iš sutarties autorių, E.Bevinas pasakė: „Šis miestas ilgą laiką buvo nesantaikos Europoje auka, todėl jis turi tapti santarvės ir taikos simboliu“.

Pabūti, paliesti, priartėti – štai kas būtina norinčiam geriau pažinti, liautis abejoti, būti įsitikinusiam. Apie tai kalbėjome visi lankydamiesi Europos Parlamente, Europos Taryboje, vaikščiodami po Elzaso ir Europos sostinę Strasbūrą.

Nors ir žinojome, kad Europos Parlamento posėdžių kalbos ir dokumentų tekstai yra verčiami į visas ES šalių kalbas, bet patiems posėdyje išgirsti lietuvišką kalbą, pamatyti plevenant Lietuvos vėliavą buvo labai jaudinantys dalykai.

Susitikimai su Lietuvoje išrinktu Europos Parlamento nariu Justu Paleckiu ir Parlamento darbuotojais iš Lietuvos, diskusijos su jais ne tik apie Lietuvos, bet ir Europos bei globalines pasaulio problemas leido pajusti, kad jas sprendžiant esame svarbūs mes visi, kiekvienas. Nes pasak J.Paleckio, Europos Sajunga – tai mes. Kiekvienas.

Vizitas Strasbūre svarbus mums visiems, o ypač jaunajai kartai, todėl toliau tegu kalba Monika.

Monika

Visų pirma, norėčiau padėkoti ir pasakyti, kad ši kelionė nuostabi tiek aplankytomis vietomis, tiek patirtimi.

Diena Strasbūre privertė susimąstyti apie savo ateitį, apie profesiją, apie Lietuvą ir ES. Pamačius Europos Parlamentą ir susipažinus su jo veikla pasijutau lyg atradus kažką nauja. Manau, kad reikėtų labiau supažindinti visuomenę su Europos Parlamento ir Europos Tarybos veikla, nes yra nemažai žmonių, net nesuprantančių šios institucijos reikšmės.

Man buvo labai maloni ir reikšminga pažintis su Justu Paleckiu. Buvo labai įdomu pabendrauti su šiuo žmogumi, pasisemti įvairių idėjų. Jaučiausi labai pagerbta, kai mums įteikė laureatų diplomus. Manau, kad ir kiti tokie jautėsi.

Pabuvimas Strasbūre, susipažinimas, su J.Paleckiu, ir ši kelionė man suteikė daug įspūdžių ir, svarbiausia, įgavau patirties, daug sužinojau. Galbūt tai vienintelis kartas, kai aš pabuvojau Europos Parlamente, todėl jį atsiminsiu visą gyvenimą.

--- Kad niekada nepaklystume Strasbūre

 

Strasbūre prie mūsų laureatų prisijungė JURGIS GURSTIS, Europos Parlamento nario Justo Paleckio patarėjas, atvykęs iš Briuselio. Kad moksleiviai ilgiau atsimintų kai kurias viešnagės detales, jis irgi atsiuntė drauge praleistos dienos Strasbūre įspūdžius.

Ūkanotas antradienio rytmetis. Strasbūras. Būriuojamės Europos Parlamento rūmų (kitaip dar vadinamų Europos aido rūmų) kieme. Įstatymų „kaltuvėms“ parinkta ypatinga vieta tarp Prancūzijos Vogėzų ir Vokietijos Švarcvaldo (Juodojo miško). Tai ryšio tarp tautų simbolis.

Kaip rašo pastato kūrėjai, demokratijos judesyje į 70 metrų aukštį iškilusi ir 220 tūkstančių kvadratinių metrų plotį apėmusi konstrukcija – atviro dialogo įkūnijimas. Tai didžiausias pastatas Strasbūre, talpinantis 1 133 parlamentarų biurus bei didžiausią Europoje posėdžių salę. Į ją vienai savaitei kiekvieną mėnesį iš įvairių Europos Sąjungos kampelių atskridę sutupia 785 europarlamentarai. 680 vietų skirta svečiams.

70 metrų bokštą iš rausvo Vogėzų akmens pusiau apgaubia stiklinė arka. Sąmoningai neužbaigtai atrodo bokšto rytinė dalis. Tai ES statybos-plėtros į Rytus simbolis. 1999 metais, kai buvo baigti statyti rūmai, ES šeimoje dar nebuvo Centrinės ir Rytų Europos valstybių, taip pat ir Lietuvos.

Didžiojoje Parlamento salėje posėdį vedė prezidentas Hansas Gertas Pioteringas. Tąryt deputatai ginčijosi dėl maisto produktų kainų šuolio, palydovinės navigacijos sistemos „Galileo“, ragino skatinti savanorišką organų donorystę ir stiprinti kovos su organų prekyba priemones.

Kita įdomi pažintis – Europos Taryba. Mažai kas žinojo, kad Europos Taryba nėra Europos Sąjungos institucija. Daugelyje galvų kilo painiava, kai svečiai iš Lietuvos išgirdo kalbant apie tris Europos tarybas: Viršūnių, Ministrų ir Europos Tarybą. Mus lydėjusi Lietuvos diplomatė paaiškino, kad pirmoji – Europos Viršūnių Taryba – tai Europos Sąjungos valstybių vadovų susitikimo vieta. Ten priimami svarbiausi Europos Sąjungos istoriniai sprendimai. Europos Ministrų taryba – taip pat ES institucija, kurioje dėl svarbių kasdienių klausimų posėdžiauja ES valstybių ministrai, tuo tarpu Europos Taryba – tai 1949 metais įkurta, seniausia Europos organizacija, globojanti žmogaus teises. Ji turi 47 valstybes nares.

Vakare visų laukė Strasbūro senamiesčio perlai: 300 metų statyta, 1439 metais pabaigta, aukščiausia viduramžiais vadinta gotikinė Šv. Dievo Motinos katedra, pasiplaukiojimas panoraminiu laivu Ilės upe, kanalais ir gatvelėmis išraižyta Mažoji Prancūzija ir tradicinė elzasietiška virtuvė europarlamentaro Justo Paleckio draugijoje.

---

Jau iš savo Skuodo įspūdžius apie dieną Liuksemburge atsiuntė laureatė ir gimnazistė antraklasė KRISTINA MALŪKAITĖ.

Ankstyvą Jurginių rytą dar pilni įspūdžių iš vakarienės su Europos Parlamento nariu Justu Paleckiu sulipome į autobusą. Supakavę lauktuves ir susikrovę lagaminus, pajudėjome Liuksemburgo link. Kelionės plane apie šį miestą vos keturios eilutės: atvykstame, įsikuriame, laisvais laikas, grįžtame į viešbutį. Iš anksto skelbtame jaunųjų gidų konkurse iniciatyvą parodė tik viena mergaitė.

Po keturių valandų kelionės pasiekėme Liuksemburgą. Miestas pasitiko ryškiai geltona lempų šviesa, pilkais debesėliais aptrauktu dangumi, nesibaigiančiu kelių, vedančių įvairiausiomis kryptimis, kamuoliu. O dar nesusipratimai degalinėje... Visi šie veiksniai nesukėlė teigiamų emocijų proveržio autobuse. Be to, Liuksemburgas į miestą-atviruką iš pirmo žvilgsnio nepasirodė panašus – iš turtingiausios pasaulio valstybės tikėjausi daugiau...

Būna, pasitaiko ir muzikos kūriniuose netinkamų natų. Taip buvo ir su Liuksemburgu. Mus pasitikęs pilkas ir niūrus miestas greitai pasikeitė. Pro autobuso langą išvydau siauručiukes senamiesčio gatveles, besišypsančius žmones, žaliais lapais pasidabinusius medžius, žydinčius įvairiaspalvius gėlynus, skruostus šildė pirmieji saulės spinduliukai. Ir veide vėl pasirodė šypsena, akys degė noru pamatyti, paliesti, patirti.

Vaiva, Ąžuolo ir Laimutės giminaitė, gyvenanti Liuksemburge, maloniai sutiko mus supažindinti su miestu. Nosies tiesumu, paskui Vaivą, mūsų gausi grupė patraukė į senamiestį. O kaip ten nuostabu! Ant uolų įsikūrę gyvenamieji namai, dangų remiantys akmeniniai tiltai, bažnyčių bokštai kylantys dangun ir savo smailėmis grasinantys pradurti debesis, klaidūs urvai iškasti uolose tiesiog čia pat, po namais, gatvėmis. Visko net akimis neaprėpsi, o ką jau ir kalbėti apie fotoobjektyvą. Pakerėta Liuksemburgo senamiesčio grožio mūsų grupė nusitęsė ilga juosta, besirangančia siaurutėmis gatvelėmis. Niekur kitur mes nevaikščiojome taip lėtai, tokie atsipalaidavę. Veidus puošė plačios šypsenos, akys raibo nuo nepakartojamų vaizdų. Baltomis žiedų skaromis apsigobusios slyvos ir jų šakose pasislėpusio varnėno švilpiniavimas, ant žaliuojančių kalvų stovintys senieji dvarai... Ir kvapas, kvapas neseniai nupjautos žolės. Toks mielas... toks pažįstamas... toks lietuviškas...

O pienės! Nuostabieji, optimizmą nešantys žiedeliai. Prisiskyniau jų visą saują. O baigiantis pasivaikščiojimui, linkėdama geros nuotaikos ir smagaus pavasario padovanojau praeiviui gatvėje.

Po pietų prasidėjo smarki liūtis. Tarytum dangus apraudojo mūsų išvykimą ir tai, kad trumpai pabuvojome šiame mieste, kad daug nuostabių vietų liko neapžiūrėta. Tačiau laikas kaip smėlis – vis byra, bėga silpna srovele pro pirštus ir niekada nebegrįžta… Taip ir Liuksemburge. Kad ir koks gražus miestas, laikas ir čia bėga taip pat greit, kaip Prahoje ar Strasbūre. Todėl mes, susiporavę ir pridengę galvas margaspalviais skėčiais, gobtuvais, nuo ašarų, krintačių iš dangaus, patraukėme autobuso link.

Šlapiomis kojomis, pilni įspūdžių subildėjome į maršrutinį autobusą. O ten… nedidelė staigmenėlė. Pasirodo, Liuksemburge bilietėlių žymėjimas modernesnis nei Lietuvoje. Kadangi, zuikiais važinėti nenorėjome, 10 minučių įnirtingai ieškojome būdų, kaip pažymėtį bilietėlį.

Grįžę į „namus“ ir paprakaitavę su gerokai nuo kelionės pradžios pasunkėjusiais lagaminais, dalijomės įspūdžiais, nuotykiais iš nuostabaus mieto – Liuksemburgo. Įspūdžių buvo tiek daug, kad ir ištisos nakties buvo maža…

Mano mokytojos nuomone, Liuksemburgas buvo visos šios kelionės kulminacija. Be abejonės tiek ji, tiek aš norėčiau miestą-atviruką aplankyti dar kartą.

Nepakartojami vaizdai, šilti žmonės ir linksmi nuotykiai Liuksemburge išlygino visus nesklandumus su dušais, lietumi, sudaužytu vyno buteliu ir gipsiniu veršeliu.

---

Laureatų kelionė per Europą baigėsi prieš savaitę, tačiau kelionės dalyviai savo įspūdžius rašo iki šiol. Apie paskutinę dieną, praleistą Berlyne, parašė Vaida Galkontaitė, Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazijos moksleivė.

 

Gimiau praėjus vos keletui metų po garsaus Vokietijos sienos sugriovimo, kuris buvo svarbus visai Europai. Ši siena stovėjo 28 metus, atskyrusi žmones nuo namų, šeimos, artimųjų. Tik praėjus šiam nemažam laiko tarpui žmonės galėjo grįžti į savo gimtąsias vietas, bet daugelis savo namų jau neberado, o jeigu ir rado, tai viskas buvo pasidarę svetima ir atgrasu.

Šiandien ši šalis nebėra suskaldyta, jos nebeskiria didelė, mūrinė siena. Šiandieninė Vokietija – didelė, harmoninga šalis, kuri bando atsitiesti po daugelio karų. Joje reikia pragyventi daugelį metų, kad pažintum, pamatytum jos tradicijas bei papročius. Man šioje šalyje teko pabuvoti vieną parą, tad papasakosiu tik savo patirtus įspūdžius.

Vokietijos kraštovaizdis paprastas, bet prikaustantis žvilgsnį. Dažnai teko matyti ant kalvų stovinčias bažnytėles, apsuptas mažų namelių, o ką jau kalbėti apie gamtos grožį. Pamačius kalnus, apgaubtus medžių ir augalų šydu, norisi kiekvieną medelį, augalėlį pamatyti iš arčiau, paliesti, bet autobusas rieda toliau, o mes galime tik gėrėtis nuostabiu vaizdu.

Kai įvažiavome į sostinę, saulė jau buvo nusileidusi. Nors buvo vėlyvas metas, mieste žmonių knibždėte knibždėjo. Nustebome pamatę, kad didžioji dalis gyventojų važinėjo ne automobiliais, ne viešuoju transportu, bet mynė dviračius. Pamatyti šitiek daug dviratininkų buvo gerokai neįprasta. Taip besižvalgydami nuvažiavome į viešbutį, įsikūrėme jaukiuose ir tvarkinguose kambarėliuose, o užmigome galvodami apie tai, ką naujo atneš rytojus.

Pabudome anksti, nes žinojome, kad šioji diena paskutinė, kad kupina įspūdžių ir džiaugsmo kelionė baigiasi. Šis žinojimas tarsi replės spaudė širdį, tad nusprendėme paskutinę dieną praleisti turiningai ir nepamirštamai.

Susitikome su jauna, gyvybinga gide, kuri mus turėjo supažindinti su rytine Berlyno dalimi. Jaunoji moteris nė minutės nepraleido veltui, uoliai atsakinėjo į užduodamus klausimus, bėrė faktus ir naujienas. Vaikščiojome daug ir greitai. Pamatėme gražią Marijos bažnyčią, įspūdingą fontaną, didingus pastatus. Tiek daug pamačius galvoje viskas taip susimaišė ir susijaukė, kad reikėjo netgi keleto valandų, kol mintys, įspūdžiai susidėliojo į savo vietas. Pamažu pajutome savotišką Berlyno miesto dvasią, o paminklas, skirtas atminti kankiniams, tą dvasios nuojautą tik dar labiau sustiprino. Apgaubti mistiškos nuotaikos, priėjome aikštėje neįprastai išsidėsčiusius stačiakampius, kurie sudarė klaidingą labirintą. Juo eidama netyčia atsilikau nuo grupės ir mane sukaustė baimė, kad galiu pasiklysti ir pasimesti. Apsidžiaugiau išvydusi pažįstamus veidus. Tik vėliau sužinojau, kad šis siaubą keliantis labirintas Potsdamo aikštėje yra skirtas nužudytų žydų atminimui.

Po pietų nužingsniavome į jaunimo pamėgtą parkelį, kuris buvo modernus ir išmargintas spalvingais piešiniais. Toje gana jaukioje vietoje atsisveikinome su jau pamėgta gide, o išlydėjus ją susiginčijome ką veikti toliau. Vieni norėjo pažiūrėti garsiosios Vokietijos sienos pamatų, o kiti – nusipirkti suvenyrų, tad ilgai nediskutavę nusprendėme pasidalinti į dvi grupes. Sutartą valandą pradėjome rinktis, bet nuotaika subjuro, kai pamatėme, kad trūksta vieno keliautojo. Mus lyg viščiukus bandė suskaičiuoti vadovai, kol galų gale lyg niekur nieko parturseno pradingėlis, nešinas glėbį visokiausių daiktų. Lengviau atsikvėpę pajudėjome link namų – Lietuvos.

Visos pamatytos šalys tarsi patiekalai pagaminti iš tų pačių produktų, bet turintys skirtingą prieskonį. Žmonių skoniai skirtingi, tad ir prieskoniai vieniems patinka, o kitiems ne. Ši kelionė yra pradžia į naują gyvenimą, naujų pažinčių tąsą, norą pamatyti kuo daugiau.

Kelionė kiekvienam davė naudos, vieni daug ką pamatė ir sužinojo, kiti įsiamžino prie įspūdingų statinių, treti gavo daug naudingų patarimų. Visi buvo laimingi ir džiaugėsi tuo mažyčiu, savaitę trukusiu stebuklėliu. Nuoširdus AČIŪ tiems, kurie savo nuoširdumu ir rūpestingumu prisidėjo prie šio stebuklėlio atsiradimo!