Straipsniai ir interviu

Iki praeito ketvirtadienio Europos Sąjunga turėjo dvi galvas - ES pirmininkaujančios šalies vadovą ir Europos Komisijos pirmininką. Dabar turės keturias. Nuolatiniu ES viršūnių tarybos pirmininku paskirtas 62 metų ekonomistas krikščionis demokratas Hermanas Van Rompuy, ES vyriausiąja užsienio reikalų ir saugumo politikos įgaliotine - 53 metų EK narė britų leiboristė Catherine Ashton, kurią dar turės patvirtinti Europos Parlamentas.

Kalbant apie galvas, tiesa, prisimintinas ir Europos Parlamento pirmininkas, bet šioji galva, kaip ir valstybių-narių parlamentų pirmininkai, atlieka daugiau reprezentacinį vaidmenį.

Nesutikčiau su tais, kurie, vaikydamiesi pigaus populiarumo, teigia, esą šie politikai paskirti pagal geriausias Kremliaus vadovų skyrimo tradicijas (turėta omenyje tai, kad valstybių vadovai ilgai posėdžiavo siaurame uždarame rate – konklavoje – kol nesusitarė dėl personalijų). Panašiais vertinimais prabilusi Latvijos eksprezidentė Vaira Vykė Freiberga siekė bet kuria kaina atkreipti į save dėmesį.

Tačiau kaip ekskandidatė į vienas iš minėtų pareigų tuo darsyk pati patvirtino, kad joms netinka (tai toks pats politinis netaktas, kaip ir vadinti Vokietijos ir Rusijos „Nord-Stream“ dujotakio sutartį naujuoju Hitlerio ir Stalino paktu). Nieko nelaimėjo ir labai jau savimi pasitikintis Tomas Hendrikas Ilvesas, Estijos prezidentas. Jis, tiesa, nenusikalbėjo, bet pats save pasiūlęs į tuos postus – išsišoko. Švelniai tariant, ne laiku ir ne vietoje.

Reikia pripažinti: ES - tai elito projektas, todėl demokratijos deficitas lydi šią sudėtingą viršnacionalinę organizaciją. Visi esminiai sprendimai būdavo priimami viršuje - nuo pačių Europos Bendrijų įsteigimo prieš penkis dešimtmečius (Šumano planas) iki ES pirmininko paskyrimo dabar.

Tik palaipsniui demokratinės skaidrumo procedūros sunkiasi nuo piramidės viršaus į apačią. Čia daug prisidėjo Šiaurės šalys. Tik įstojusios į ES, jos pradėjo kritikuoti uždarą, prancūzams ir vokiečiams būdingą kontinentinį administravimo būdą. Bet ar įmanoma kitaip - štai kur klausimas. ES yra unikalus daugiatautis eksperimentas, ir vargu ar jis veiktų sėkmingai, jeigu nebūtų taikomas toks ne visada pakankamai demokratinis metodas.

Efektyvumas dažnai konfliktuoja su demokratiškumu, tad stebime nuolatinę balanso paiešką. Lisabonos sutartis, suteikianti žymiai daugiau galių piliečių rinktam Europos Parlamentui ir nacionaliniams parlamentams, pakreips tą balansą reikiama linkme, padidins ES veiklos demokratiškumą ir skaidrumą.

Naujieji postai kaip tik steigiami pagal nuo gruodžio 1 dienos įsigaliosiančią Lisabonos sutartį. Jais siekiama sustiprinti ES pozicijas ir daryti didesnę įtaką pasaulinėje arenoje.

Pirmoji reakcija, tiesa, nėra labai palanki paskirtųjų galvų adresu. Spauda mirga nuo teiginių, jog naujieji lyderiai nėra žinomi ir populiarūs, kad jiems trūksta tokiems aukštiems postams reikalingos „žvaigždžių jėgos“. Kai kas tvirtina, kad ES vadovaus dvi blankios figūros, politikai be kibirkštėlių, netgi be vizijos ir be patirties savo srityse. Ar tikrai tik taip?

Priimti personaliniai sprendimai yra gerai subalansuoti. Pažvelkime į „kilmės šalis“. EP pirmininkas - iš Lenkijos (nauja ir didelė ES Rytų šalis). EK pirmininkas - iš Portugalijos (nedidelė Pietų valstybė su vidutiniu narystės stažu). ES tarybos pirmininkas - iš Belgijos (nedidelė valstybė - ES steigėja). ES vyriausioji užsienio reikalų įgaliotinė - iš Jungtinės Karalystės (didelė Šiaurės šalis su solidžiu narystės stažu).

Dauguma minėtas pareigas einančių žmonių priklauso šiuo metu ES šalyse dominuojančiai politinei šeimai – krikščionims-demokratams ir konservatoriams. Pagal dešiniųjų ir kairiųjų susitarimą, deleguota socialdemokratų-leiboristų, šias pareigas visai netikėtai gavo britė C. Ashton - didžia dalimi dėl lyčių proporcijos siekio.

Po paskyrimo pasklido kalbos, kad belgą H. Van Rompuy lengvai stumdys Nicolas Sarkozy, Angela Merkel didelių valstybių atstovai. Bet jeigu vietoj jo būtų paskirtas didelės valstybės vadovas, pikti liežuviai plaktų, jog „dičkiai“ uzurpuoja esminius ES postus. Beneliuksas ne kartą yra delegavęs geros prabos, kompromiso dvasios persmelktus politikus į aukštas ES pareigas.

Ypatingas vaidmuo tenka Ispanijai, kuri nuo sausio 1 d. perims pirmininkavimą ES. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai ispanai kurs naujuosius precedentus. Jiems teks tarpininkauti, fiksuoti tradicijas nusistovint sudėtingam instituciniam koordinavimui tarp aukščiausių ES pareigūnų. Konkurencija dėl pirmavimo, dėl įtakos - neišvengiama. Kas taps tikruoju Sąjungos lyderiu - José Manuelis Barroso’as, H. Van Rompuy, koks vaidmuo teks C. Ashton? Kaip jų fone atrodys ispanas José Luisas Rodríguezas Zapatero’as, kuriam, kaip pirmininkaujančios šalies premjerui, lieka nemažai funkcijų?

Priklausys nuo Lisabonos sutarties interpretavimo niuansų, nuo politikų charakterių, veržlumo. Kol kas naujai paskirtieji didelių pretenzijų nereiškia. EK pirmininkas pagal savo pareigas daugiau atitiktų ES valstybės premjerą, ES pirmininkas – prezidentą. Tačiau prezidentas gali būti silpnas - kaip VFR arba stiprus - kaip Prancūzijoje. Taigi, kaip susikalbės ir bendraus tos mūsų ES galvos – kol kas mįslė. Galima kliautis liaudies išmintimi: daugiau galvų – daugiau proto bei veiklos, taigi, surėmus galvas bus priimami optimalūs, visas šalis tenkinantys sprendimai. Tačiau toji pati liaudies išmintis perspėja, kad tarp devynių auklių vaikas gali likti be galvos...

Na o Lietuva gali atsikvėpti - 2013 metais jos pirmininkavimas ES pareikalaus mažiau pastangų ir lėšų, nes didelę dalį pirmininkavimo funkcijų perims minėti aukščiausieji ES pareigūnai ir jiems pavaldžios tarnybos. Štai vien C. Ashton vadovaujamoje institucijoje (apjungiamos Javiero Solanos ir Benitos Ferero-Valdner tarnybos plius kuriama ES diplomatinė tarnyba) dirbs apie 8 tūkst. žmonių.

Kas bus pirmasis Baltijos šalių atstovas aukščiausiuose ES postuose? Kada tai atsitiks? Ko gero, ne taip ir greitai. Nesame Lenkijos dydžio valstybė, net ir geriausiems politikams dar trūksta tikro europietiškumo, kompromisų paieškos meno, profesionalumo. Vadinasi, turime laiko bei galimybių augti bei tobulėti. 

Delfi.lt, 2009 11 23 d., http://www.delfi.lt/news/ringas/politics/article.php?id=26007741