Komentarai „Veide“

Pas mus rinkimų programas nagrinėja politologai. ES valstybėse jos paprastai rūpi daugeliui rinkėjų. Todėl, kad partija, stojusi prie valdžios vairo, vykdo tai, kas parašyta programoje. Jei ji to nedarys, po ketverių metų rinkėjas ją žiauriai nubaus. Tai ypač būdinga Jungtinei Karalystei, kur visi parlamento nariai renkami tiesiogiai, o ne pagal sąrašus, valdžioje viena kitą keičia tik dvi partijos.

Vokietijoje po karo į valdžią pretenduodavo trys partijos, dabar jau penkios. Šalia krikdemų, socdemų ir liberalų į Bundestagą patenka žalieji, kairieji. Rinkėjams jau sunkiau orientuotis, kas su kuo eis. Tačiau principinės nuostatos išliko. Liberalai – tik su krikdemais, žalieji – su socdemais. Prieš trejus metus Berlyne buvo sudaryta didžioji koalicija, kuri paprastai lipdoma tik sunkiais laikais. Dabar tokie ir atėjo.

Lietuvoje beveik visos partijos vadovaujasi šūkiu – kad ir su velniu, bet į valdžią. Tai kokio velnio gilintis į partijų programas?

Šokiruojantis skirtumas – partijų naujokių fejerverkinis startas Lietuvoje. Prisiminkime Artūro Paulausko, Rolando Pakso, Viktoro Uspaskicho partijų pavydėtinus rezultatus (apie Arūno Valinsko partiją – atskira kalba), pirmą kartą išsirikiavus prie rinkimų į parlamentą starto linijos. Tvirtos demokratijos šalyse tokių fokusų nebūna. Jeigu nauja partija ir pasirodo gyvybinga, praeina 20–30 metų, kol ji prasimuša į valdžią. Štai žalieji Vokietijoje, pirmieji iškėlę gamtosaugos vėliavą, pirmiausia įsitvirtino savivaldybėse, po 4–8 metų – žemių parlamentuose, dar po dešimtmečio – Bundestage. Tik padirbėję jame kelias kadencijas sugebėjo patekti į valdančiąją koaliciją.

Ir piliečių aktyvumas skiriasi. Vakarų Europoje rinkimuose paprastai dalyvauja 80–60 proc. žmonių, naujosiose ES šalyse – 60–50 proc. Mūsų kreivė siekia 47 proc., o per vietos rinkimus smunka dar žemiau. Belgijoje, Graikijoje, Kipre dalyvavimas rinkimuose privalomas. Dar neseniai "tinginiams" buvo skiriamos baudos, dabar – nebe. balsuoti neatėjęs pilietis įspėjamas. Tačiau priedermė jau taip įaugusi į kraują, kad darniai traukiama balsuoti ne iš baimės, o iš pareigos, todėl dalyvavimas – apie 90 proc.

Lietuviai vėl tapo Europos, o gal pasaulio čempionais. Jokioje šalyje popžvaigždžių komanda dar nebuvo taip sėkmingai šturmavusi parlamento – net 15 proc. balsų!

Didžiausias iki šiol "linksmuolių partijos" laimėjimas pasiektas prieš 17 metų Lenkijoje, kai per Seimo rinkimus alaus mėgėjų partija gavo 3 proc. balsų ir 16 vietų. Šios partijos šūkis: geriau su mumis nebus, bet linksmiau – tikrai! Netrukus partija suskilo į "didžiojo bokalo" ir "mažojo bokalo" frakcijas ir per kitus rinkimus gavusi 0,1 proc. balsų sėkmingai išnyko.

Panašus ir Rojalistų partijos švystelėjimas Estijoje. Linksmuoliai tuo pačiu laiku ir su panašiais rezultatais kaip ir Lenkijoje pateko į parlamentą. Išgarsėjo tuo, kad vienas jos narys pasiskelbė Estijos karaliumi, o kitas, protestuodamas prieš monarchijos žeminimą, prisikabino grandinėmis prie tvoros. Finalas tas pats.

Atskirose ES šalyse pasižymėjo pavieniai linksmuoliai. Garsiausia – Ilona Staller (artistinis pseudonimas Čičiolina). Žvaigždė, jau kiek kitokio žanro, 1988 m. buvo išrinkta į Italijos parlamentą. Po to mėgino tapti Europos Parlamento, gimtosios Vengrijos parlamento nare, Milano mere, bet...

Esame linksmų plaučių žmonės ar tiesiog naivuoliai, kuriuos taip lengva suvedžioti? Balsavusieji už linksmuolius norėjo nubausti valdžią – esą blogiau nebus. Jie, manau, klydo. Užkibo ant gudriai užmesto kabliuko, suveikusio kitose šalyse, bet visai kitu, chaotiškų permainų ir visuotinio nusivylimo laiku.

O nubaudė ne valdžią – save ir visus.