Straispniai interneto dienraštyje "Bernardinai.lt"

Apie Baltarusiją šiandien galima pasakyti V. Čerčilio žodžiais, kadaise skirtais Rusijai: „Tai mįslė, įvyniota į paslaptį, kurią supa slėpinys.“ Esu įsitikinęs, kad šis kraštas ir jo žmonės anapus 677 kilometrų sienos, kurios toje vietoje nebuvo jokiais laikais, mums labai artimas, svarbus ir įdomus.

Kitose Rytų ir Vidurio Europos valstybėse pasukta arba mėginama sukti demokratijos, laisvos rinkos keliu, o Baltarusijoje jau 15 metų įstrigusį praeities ir dabarties kryžkelėje. Daugiausia dėl Aleksandro Lukašenkos savotiškos asmenybės.

Tiesa, „paskutinis Europos diktatorius“, kaip jį pakrikštijo archikonservatyvaus prezidento Dž. V. Bušo administracijos atstovai, yra padaręs keletą žingsnių, kurie mūsų žiniasklaidos nutylimi arba tiesiog nežinomi. Teisybės dėlei reikia ir juos priminti.

Lietuvai tik paskelbus nepriklausomybę, apytikriai prieš 20 metų, prisimenu, pas mus atvyko lyg ir bendraminčiai – Baltarusijos Liaudies fronto atstovai. Jo vadovas Zenonas Pozniakas apstulbino tuometines Aukščiausiosios Tarybos URK narius, be užuolankų pareikšdamas: „Vilniaus ir Vilniaus kraštas priklauso Baltarusijai. Mes jį atsiimsime. Bet ne karo, o taikiomis priemonėmis.“ Demokratiškasis Baltarusijos prezidentas S. Šuškevičius ir dabartinių konservatorių Vyriausybė niekaip nesugebėjo pasirašyti sutarties dėl sienos. Kai Lietuvos prezidentu buvo išrinktas A. Brazauskas, o Baltarusijos – A. Lukašenka, tokia sutartis buvo greit suderėta ir pasirašyta. Apytikriai tuo metu Baltarusija atsisakė branduolinio ginklo, jis buvo išgabentas iš šalies teritorijos. Europa, o ir Lietuva, dėl to tikrai galėjo lengviau atsikvėpti: juk Baltarusijoje buvo dislokuota 81 galinga branduolinė raketa, iš jų 9 – su savaime skylančiomis galvutėmis.

Taip, A. Lukašenka pirmą kartą šalies prezidentu buvo išrinktas demokratiškai, su didžiuliu žmonių palaikymu. Jis nušlavė įsitvirtinusius prieš tai valdžioje oponentus ir iš kairės, ir iš dešinės. Tačiau netrukus išaiškėjo, kad naujasis prezidentas pats su valdžia atsisveikinti nežada. Iš tiesų visose Europos valstybėse per pastaruosius 15 metų prezidentų kėdėse sėdėjo daug politikų (štai Lietuvoje – keturi). Tiesa, jeigu prisimintume kiek ankstesnius laikus, tai M. Tečer ir H. Kolis vadovavo Anglijai ir Vokietijai dar ilgiau. Tačiau skirtumas tarp A. Lukašenkos ir jų – principinis: pastarieji kas ketverius metus pereidavo tikrų demokratinių rinkimų išbandymus. O štai A.  Lukašenka tapo nepakeičiamas ir nepajudinamas. Praėjo dingti žinomi žmonės, buvo suvaržyta opozicija, žiniasklaida sutelkta vienose rankose. Visose gyvenimo srityse laikomasi ne tik vienos, bet ir kietos rankos politikos.

Per beveik šešerius darbo Europos Parlamente metus labai domėjausi Baltarusijos problemomis, ne kartą kalbėjau ta tema plenariniuose posėdžiuose. Visą laiką tvirtinau, kad Europos Sąjungos kurį laiką vykdyta Baltarusijos izoliavimo politika (nusižiūrėta buvo į JAV konservatyvųjį prezidentą) nėra produktyvi. Su tais apribojimais taikyta prezidentui ir jo aplinkai, o pataikyta daugiau eiliniams baltarusiams. Prisiminkime kad ir šaltojo karo metus. Juk būtent Vakarų bendravimo su TSRS ir jos satelitais politika leido atsirasti tokiems reformatoriams kaip A. Dubčekas, J. Kadaras, M. Gorbačiovas. Tai pagreitino tarybinės imperijos subyrėjimą iš vidaus. Todėl nuoširdžiai džiaugiausi, kai buvo pripažinta, jog izoliacijos politika rezultatų nedavė ir tikslinga jos atsisakyti. Tai įvyko ir Baltarusijos kaimynių, tarp jų Lenkijos, Lietuvos ir Europos Parlamento spaudimo dėka.

Dabar Baltarusija tenka domėtis dar labiau – dirbu bendradarbiavimo su Baltarusija delegacijos pirmininko pavaduotoju ir, kas daug svarbiau ir sunkiau, rengiu Europos Parlamentui pranešimą apie Europos Sąjungos ir Baltarusijos santykius. Kaip suderinti įvairiausius kolegų iš daugelio Parlamento frakcijų, išpažįstančių skirtingas ideologijas, požiūrius? Juk vieni aršiai pasisako prieš Minsko režimą, norėtų sugrįžti prie sankcijų, nes nemato tenai pagerėjimo žmogaus teisių, demokratijos srityse. Yra ir tokių, kuriems prezidentas A. Lukašenka ir jo pasirinktas valdymo būdas imponuoja, nes esą tenai rinka ribojama, neatiduota oligarchams, išlaikyta daugiau socialinės lygybės.

Lietuvos interesas, manau, aiškus: kuo plačiau atverti vartus žmonių bendravimui, šalinti skaudžiai smogiančius per kišenę vizų ir finansinius barjerus (iki Lietuvai įstojant į Šengeno erdvę važinėjome vieni pas kitus nemokamai, o dabar baltarusiams tenka mokėti už vizą 60 eurų, lietuviams – dvigubai mažiau). Vizų sienos sugriovimo ypač trokšta verslas, turizmo pramonė. O ir pokyčiai gali ateiti tik per bendravimą, susipažinimą su kaimynų padėtimi. Deja, jau per ilgai laukiame sutarties dėl bevizio pervažiavimo per sieną Lietuvos ir Baltarusijos piliečiams, gyvenantiems 50 km. Ruože, abipus sienos. Sutartis buvo parengta pasirašyti A. Lukašenkos vizito į Vilnių proga, tačiau baltarusiai paprašė papildomo laiko derinimams, kurie tęsiasi iki šiol.

20 kilometrų nuo Lietuvos sienos, prie Astraveco (Astravo) miestelio prasidedanti atominės elektrinės statyba, jos saugumas ir aplinkosaugos aspektai – tai nauja svarbi tema Lietuvos – Baltarusijos ir ES – Baltarusijos santykiuose. Bet ji jautri, tad reikia atskiro komentaro.

Ir rudenį, ir žiemą teko kelis kartus lankytis Baltarusijoje – tarptautiniuose forumuose, su pirmąja per 10 metų Europos Parlamento delegacija. Įspūdžiai, pašnekovų pastebėjimai leido papildyti mozaikišką kaimynų vaizdą.

Apklausos rodo, kad daugiau baltarusių pasisako už integraciją į ES nei už integraciją į Rytus. Tačiau čia, Briuselio nuomone, prieštaravimo nėra. ES kaip tik ir sveikintų Baltarusijos santykių plėtrą abiem kryptimis. Būtent tuo ši Europos centre esanti šalis ir galėtų būti išskirtinė, tapti dar įdomesnė Europos Sąjungai.

Žinoma, Minskas gali žengti ir Pekino keliu – palaipsniui liberalizuoti ekonomiką, išlaikydamas politinę kontrolę. Reformos ekonomikoje prasidėjo, vargu ar jos sustabdomos. Tačiau žinios apie planus riboti ir kontroliuoti šalies interneto erdvę yra signalas, kad politinės kontrolės vadelių nesiruošiama paleisti. Kita vertus, net ir Baltarusijos opozicionieriai pripažįsta, kad šalies valdžioje esama ne tik kietos linijos, bet ir reformų šalininkų, o pastarieji yra potencialūs opozicijos sąjungininkai.

Politikos požiūriu Baltarusija – tai mažoji Kinija Europoje, tik atsisakiusi oficialiosios komunizmo ideologijos ir vienos partijos schemos. Ekonomikos atžvilgiu – tai nekokybiškas Suomijos modelis: ten mėginama panaudoti didžiosios Rusijos gamtos išteklius ir rinkas. Šios šalies ateitis 80 procentų priklausys nuo kaimyno iš Vakarų – ES ir kaimyno iš Rytų – Rusijos tarpusavio santykių. 

Iš oficialiųjų Baltarusijos politologų išgirdau, jog Rusija siekia atkurti TSRS laikų įtaką regione, kad jai vis dar sunku susitaikyti su visišku Baltarusijos suverenumu. Valstybinis oligarchinis kapitalizmas Rusijoje – ne pavyzdys baltarusiams: Rusijoje valdo milijonierių vyriausybė, o Baltarusijos valstybės tarnyboje esą nepralobsi (greičiau priešingai – ko gero, atsidursi cypėje, jei A. Lukašenką pasieks žinios apie solines machinacijas ar šiaip užsitrauksi jo rūstybę). Galimos reformos šalyje, ypač – paskelbtas ketinimas privatizuoti 500 stambiųjų valstybinių įmonių, turėtų pagerinti padėtį (diplomatiniai šaltiniai teigia, kad kontrolinį 51 procento akcijų paketą apdairiai išlaikys valstybė).

O štai įžvalgiausi Rusijos politologai (tokie, kaip Karnegi centro Maskvoje vadovas Dimitrijus Treninas) teigia, kad Baltarusija jau susiformavo kaip nepriklausoma valstybė. Paradoksas, bet nepriklausomą Baltarusiją sukūrė būtent tas žmogus, kuris ne taip seniai pasiūlė Rusijos ir Baltarusijos vieningos valstybės idėją (puoselėdamas planus tapti jos vadovu). Šiandien A. Lukašenkai ir jo komandai nepriklausoma Baltarusija daug mielesnė už galimybę tapti 99-uoju Rusijos Federacijos subjektu.

Rusijos vektorius Baltarusijoje, D. Trenino nuomone, reikštų šimtmečių tradicijos tąsą ir baltarusiams nebūtų pernelyg skausmingas. Bet Rusija nebenori subsidijuoti savo kaimynės papigintomis žaliavų kainomis. Europinis vektorius Baltarusijoje pasireikštų skausminga žmonėms modernizacija, bet taip pat virstų vienokia ar kitokia integracija į ES, o štai su Rusija integracijos jau nebus. Rusijai nepavyko įsitvirtinti Baltarusijoje, nors tarp abiejų tautų jaučiama didelė simpatija. Greičiausiai Baltarusijoje ateityje išliks dabartinė tendencija: suvereniteto įtvirtinimas ir balansavimas tarp ES ir Rusijos. Mažiau tikėtina, kad Minskas pasuks piliečiams skausmingos modernizacijos link, nors ji perspektyvoje atneštų integraciją ir gerovę. Dar mažiau tikėtina, kad posūkis į modernizaciją įvyks Maskvoje, nors kaip tik jo dėka augtų realioji Rusijos įtaka. Jeigu toks posūkis neįvyks, Rusijos valstybė silpnės ir, kaip prognozavo D. Treninas, virs Europos bei Azijos provincija.

Teko domėtis Baltarusijoje gyvenančių lenkų mažumos organizacijų kivirčais. Susidarė įspūdis, jog tai pirmiausia konfliktai dėl valdžios. Kad jais, kaip tokiais atvejais įprasta, naudojasi oficialiosios Baltarusijos institucijos, siekdamos padidinti sau lojalių grupuočių įtaką. Šalies administracija nenori, kad atsirastų stipri, nekontroliuojama organizacija – Baltarusijos lenkų sąjunga, kuriai daroma įtaka iš užsienio. Esama ir ryškaus materialinio aspekto: Baltarusijoje nemažai su Lenkijos finansine parama išdygusių ar renovuotų pastatų, kuriuos perima Minskui lojali lenkų organizacija, kas natūraliai skaudina Varšuvą.

Baltarusijos valdžios elgesys, jėgos panaudojimas prieš „nepaklusniuosius“ – be abejo, smerktini. Kita vertus, po to, kai Europos Parlamente teko išklausyti europarlamentarų iš Lenkijos (o ir iš Lietuvos) piktas tiradas prieš Lietuvą dėl neva lenkų mažumos „engimo“ mūsų šalyje, šiek tiek kitaip imi vertinti ir kitiems reiškiamas lenkų pretenzijas. Čia pasireiškia „Mikės melagėlio“ sindromas – jei jau lenkų politikai taip neobjektyviai vertina situaciją Lietuvoje, tai gal jie ir dėl Baltarusijos klysta? Tačiau lenkų mažumos situacija Lietuvoje ir Baltarusijoje, be abejonės, skirtinga. Vis dėlto tenka konstatuoti, jog Lenkija sugeba sutelkti savo mažumas mūsų regiono šalyse, jas remti bei finansuoti, o esant reikalui, ir balsą pakelti, sukelti ant kojų artimus ir tolimus kaimynus. Žodžiu, šios tautos atstovai mūsų regione savomis bendruomenėmis pasirūpina geriausiai.

Balandžio 25 d. baltarusiai rinks savo atstovus į savivaldos institucijas – tai bus dar vienas lakmuso popierėlis testuojant padėtį šalyje. Prie pliusų priskirtini kai kurie rinkimų įstatymų pataisymai. Nevyriausybinės organizacijos teigia, kad apie 30-40 procentų ESBO rekomendacijų inkorporuotos. Per praėjusius rinkimus jų komisijose nebūtume sutikę nė vieno opozicionieriaus, šįkart jų jau gali būti, bet vėlgi –1 procento dalelės... Pažanga? Bet tempai tai vėžliški. Tradicinis pingpongas tarp valdžios ir opozicijos: vieni teigia, kad opozicija nepateikė pakankamai kandidatų, kiti atkerta, jog jiems trukdė. Opozicijai, kuri, deja, tradiciškai tarpusavyje susiskaldžiusi, įtari bei konkuruojanti, labai sunkiai sekasi registruoti savo organizacijas. Pastaruoju metu registruotas tik Aleksandro Milinkevičiaus vadovaujamas judėjimas.

Bet svarbiausi rinkimai laukia šį rudenį arba kitą pavasarį – baltarusiai rinks savo prezidentą. Opozicijos atstovai sakė, kad prieš tokius įvykius juntamai sustiprėja kontrolė, represijos, bauginimai, ypač ujamas jaunimas. Pavyzdžiui, neregistruotos organizacijos „Jaunasis frontas“ aktyvistų tyko nuošaliose vietose, grūda juos į automobilius su purvo slepiamais numeriais, užmaukšlina ant galvų maišus, nuvežę miškan apdaužo, sumuša, kartais imituoja sušaudymą, o paskui be mobiliųjų telefonų paleidžia girios gūdumoje. Jaunimas kreipėsi į teismą, bet nesitiki, kad nusikaltėliai bus surasti... Na o „Amnesti International“ paskelbė, jog šalyje vėl atsirado politinių kalinių – trys žmonės pateko į kalėjimus dėl politinių motyvų.

Minske gyvenantys lietuviai prisiminė, kad prieš 20–30 metų baltarusiai į juos žvelgę užvertę galvas iš apačios į viršų, o dabar – atvirkščiai. Per šešiolika A. Lukašenkos prezidentavimo metų valdžia su žiniasklaidos pagalba sukūrė naująjį baltarusio identitetą, skatinantį ypač didžiuotis dabartiniu laikotarpiu, iš dalies – ir tarybiniais metais, net LDK senove (žinoma, ją pasisavinant). Daugelis baltarusių dabar pasigiria einą trečiuoju keliu – nei Europon, nei į Rusijos oligarchinį kapitalizmą. Vienas lietuvis pasakojo dalyvavęs opoziciniame judėjime, bet pasitraukęs po to, kai net oficiali valdžia apie 1993 metus (iki A. Lukašenkos valdymo pradžios) įvedė „lietuvysų“ terminą (taip apibūdinami dabartinės Lietuvos gyventojai), o baltarusius tapatino su „litovcais“, LDK ainiais. Dabar minėtų terminų atsisakyta, bet dėl LDK paveldo priklausomybės ginčai vyksta ir, neabejoju, vyks.

Kita vertus, iš visų iš LDK „išsiritusių“ valstybių – Lenkijos, Baltarusijos, Lietuvos, Ukrainos, iš dalies Moldovos ir vakarinės Rusijos dalies – Baltarusija pagal išsivystymo rodiklius užimtų tikrai ne paskutinę vietą. Baltarusiai nebuvo įmesti į pokomunistinį laisvosios rinkos siautėjimo liūną, šalis išlaikė daugumai gyventojų itin svarbias socialines garantijas. Išsaugojo savo gamybą, žemės ūkį (nors ir priklausomus nuo Rusijos rinkų) ir neutralią užsienio politiką (Pietų Osetija ir Abchazija Minsko nepripažintos). Minskiečiai pasakojo apie plačiai statomus socialinius būstus, renovuota daug daugiabučių (baltarusiai pasinaudojo lenkų patyrimu: prie mokesčio už butą pridedama nedidelė, renovacijai skirta suma – taip sukaupiama dalis lėšų, kitą prideda valstybė).

Pastaruoju metu Lietuvos turistiniuose maršrutuose populiarūs tapo pasivažinėjimai po LDK pilis Baltarusijoje. Nustebau, „Atgimime“ ir kituose spaudos leidiniuose, tikrai nesimpatizuojančiuose Minsko režimui, paskaitęs straipsnius, vos ne liaupsinančius Baltarusijos švarą, tvarką, dėmesį senovės paminklams.

Nelabai pasitvirtino ir buvusio LR Prezidento bei dalies lietuvių baimės dėl A. Lukašenkos neprognozuojamumo, karingumo, subliuško vizijos apie Gedimino prospektu riedančius kaimynų tankus. Vienas žinomas Baltarusių opozicijos veikėjas, profesorius, man sakė, kad dėl neprognozuojamų veiksmų jų prezidentą sėkmingai nurungtų M. Saakašvilis...

EP delegacijos vizitas į Baltarusiją – ženklas, kad ES ir Baltarusijos santykių klimatas po truputį pavasarėja, nors, kaip įprasta pereinamaisiais sezonais, temperatūrų amplitudė būna plati. Tiek Baltarusijos saviizoliacijos, tiek ir izoliacijos žiema lauktų rezultatų nedavė. Dialogas reikalingas, bet jis buvo ir bus nelengvas. Europa niekada neatsisakys kelti savo vertybių, demokratijos, žmogaus teisių klausimų. Minsko atsakymas – duokit mums daugiau laiko, neskubinkit – gali skambėti įtikinamai tik įžvelgiant šalyje realias permainas.

Interviu parengtas bendradarbiaujant su Europos Parlamento Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcija

2010 03 23, bernardinai.lt, http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-03-23-justas-paleckis-tolima-artima-kaimyne-ir-lietuvos-ir-visos-es/42385