Straispniai interneto dienraštyje "Bernardinai.lt"

Skelbiame antrąją interviu su europarlamentaru Justu V. Paleckiu dalį. Ar praėjus penkeriems metams Lietuva iš tiesų jaučiasi Europos dalimi? Kokius pokyčius galima fiksuoti ir kaip Lietuva atrodo iš Briuselio ar Strasbūro tolių. Apie visą tai ir ne tik su europarlamentu kalbasi žurnalistė Vitalija Morkūnienė.

Paplitusi nuomonė, kad šiandien Europa liepia mums elgtis vienaip arba kitaip, o mes patys lyg ir nedaug ką galime nuspręsti. Kita populiari nuomonė: ES mums reikalinga pirmiausia tam, kad gautume kuo daugiau pinigų.

Žmonės mėgsta kartoti, kad Europa esą diktuoja mums, kaip gyventi. Bet jie labai nustemba, kai pasakai, jog visais svarbiausiais klausimais veikia veto teisė, kad Lietuva viena gali vetuoti svarbiausius ES sprendimus. Europa nėra kažkokia paslaptinga, anonimiška būtybė, primetanti kitiems savo valią. Yra bendra šalių narių valia. Aišku, būna situacijų, kai dėl kompromiso tenka kai ko atsisakyti. Tai daro visos šalys – ir didelės, ir mažos.

Beje, neretai Lietuvos Vyriausybės ar Seimo nariai, priimdami nepopuliarius sprendimus tvirtina, esą to reikalauja Europos Sąjunga. O taip nėra.

Na, o dėl pinigų... ES parama labai reikalinga, dabar ji sudaro beveik trečdalį Lietuvos biudžeto. Bet toliau pažengusių ES šalių gebėjimas bendrauti, vertinti dabarties procesus ir praeitį yra viena iš tų Europos vertybių, kurių privalome mokytis.

Ar neatrodo, kad Europa su savo vertybėmis, mąstymo ir elgesio standartais tebėra mums tolima, nepasiekiama realybė?

Vaikštai po Strasbūrą, Briuselį, kitus senosios Europos miestus ir iškart lygini: ar dažnai Lietuvoje užtiksi nesubraižytą liftą, neaplaužytą suolą ar nenutepliotą namo sieną? Tarkim, į Strasbūrą pasigėrėti kalėdinėmis grožybėmis kasmet suplūsta 2 milijonai žmonių. Ir jokios sumaišties, visur tvarka, žmonės džiaugiasi vieni kitais ir artėjančiomis šventėmis.

Pastebėjau, kad daugelis lietuvių, išvažiavusių į užsienį, elgiasi jau kitaip. Gal juos veikia ir bendra atmosfera, o gal supratimas – jeigu elgsiesi kaip Lietuvoje, nepritapsi, būsi balta varna. Tai yra vienas iš emigracijos, kuri pati savaime yra blogas dalykas, pliusų. Jeigu tokie žmonės grįžta, parsiveža jau kitokius gyvensenos įgūdžius.

Lietuvos narystės penkerių metų sukaktis Lietuvoje taip pat nebuvo plačiau paminėta, nors tikrai yra apie ką pagalvoti. Kokios europėjimo permainos per šį laikotarpį įvyko Lietuvoje? 

Nepaprastai svarbu, kad atsivėrė sienos. Lietuvoje vis mažiau žmonių, nepabuvojusių kokioje nors ES šalyje.

Žmonės vis labiau supranta narystės ES naudą. Pasižvalgykime po Lietuvą: už ES pinigus vienur įrengta Europos aikštė, kitur sutvarkyta gatvė, išdygo europiniai sporto rūmai, suremontuota mokykla, ligoninė... Dabar visi didesnieji projektai Lietuvoje juda ES lėšų dėka. Tas pats kalbant apie žemės ūkį, aplinkosaugą.   

Kas pasikeitė dar? Galbūt – ne į gerąją pusę?

Labai norėtųsi pasakyti komplimentų jaunimui. Jauni žmonės laisvesni, žingeidūs, drąsūs. Tačiau susiduriu ir su tokiais, kuriems niekas nerūpi, kurie renkasi „apatijos partiją“.

Blogai, kad tampame vienkalbiais. Kaip pats patyriau, nedidelių rajonų centrų, miestelių mokinukai dažnai nesusikalba jokia kita kalba, išskyrus lietuvių. Taigi, vėl pralaimime savo kaimynams, kur situacija kur kas geresnė.

Kiekvienam pravartu retsykiais pažvelgti į veidrodį. ES veidrodžiu galima laikyti „Eurostatą“. Tam reikia drąsos – pagal daugelį Europos statistikos rodiklių  jis rodo Lietuvai labai nemalonų vaizdą. Tačiau tai gali padėti apčiuopti silpnąsias savo puses, pajudėti į priekį. Šiandien, tenka pripažinti, to judėjimo per mažai. 

Ar sugrįžimas į Europą galėjo būti kitoks? O gal tikėjomės ne europinės, bet utopinės Lietuvos?

Gal kas ir tikėjosi. Tačiau daugelis žmonių tikrai pajuto, kas yra neutopinė Europa, kurioje sukurtos civilizuotos, kultūringos ir demokratinės visuomenės.

Neutopinė Europa, ypač kalbant apie Skandinavijos šalis, Vokietiją, Austriją, yra ta, kurioje visi žmonės turi apylygius šansus į išsilavinimą,  kurioje piniginės storis neužtikrina elitinio išsilavinimo, kas pas mus, Lietuvoje, dar dažna. Neutopinėje Europoje yra geras ir visiems prieinamas  medicinos lygis. O žmonės,  kurie dėl asmeninių sugebėjimų ir aplinkybių sugeba uždirbti daugiau, priversti dalintis savo turtais su mažiau turinčiais.

Tai reali, ne utopinė Europa, į kurią turėtume orientuotis, dėl kurios turėtume stengtis ir dirbti drauge su kitomis Sąjungos šalimis.

Per visus sugrįžimo į Europą metus tai tyliau,  tai garsiai skambėjo klausimai, ar narystė ES, bendri veiksmai, sprendimai, bendra pozicija „netirpdo“ Lietuvos kaip savarankiškos valstybės? Ar nemenkina mūsų valstybės institucijų ir valdžios galių? Pagaliau ar negresia mūsų tautiniam identitetui?

Noriu pabrėžti, kad Europos Sąjunga nėra imperija. Jau vien tuo daug kas pasakyta. ES sukurta ne prievarta, ne užkariavimais. Per visą jos istoriją nė viena šalis iš jos neišstojo ir nenori išstoti, o 12 šalių veržte veržiasi į ją. Į jokią imperiją valstybės nesiveržia.

O savos valstybės stiprumu, jos valdžios institucijų galiomis, tautiniu identitetu  pirmiausia turime rūpintis patys, tai labiausiai nuo mūsų priklauso. ES į juos nesikėsina, atvirkščiai – puoselėja. Sąjungos devizas: „Susivienijusi įvairovė“. ES skatina regionų įvairovę kiekvienoje šalyje, dialektų, tradicijų išlaikymą. Pusė ES institucijoms skirtų lėšų naudojama vertimams. Užtat kiekvienas europarlamentaras, kiekvienas 27 šalių atstovas Taryboje, Komisijoje gali kalbėti, skaityti pagrindinius dokumentus gimtąja kalba.

Pasirinkimas paprastas: stiprinant savo tapatybę atsiverti Europai ir pasauliui, dalytis tuo, kuo esame turtingi ir saviti – arba užsikonservuoti, izoliuotis, liekant šalia vykstančių civilizacijos procesų. Antrasis variantas neišvengiamai reikštų atsilikimą.

Kai manęs klausia, ar ES turi ateitį, ar ji nesuirs, atsakau:  „Gali būti, kad suirs. Bet tai bus signalas, kad pasaulio laukia liūdna ateitis“. Visose grėsmėse, kurios šiandien kybo virš pasaulio – ir klimato kaita, ir karai, konfliktai, ir terorizmas, ir vis didėjantis atotrūkis tarp vargšų ir turtingų žmonių, tarp skurdžiausių ir klestinčių valstybių –  visose tose srityse ES atrodo geriau ir viltingiau, negu  bet kuris kitas pasaulio regionas.

Pirmosios kadencijos EP darbus ir įspūdžius įprasminote knygoje „Gyvenimas trikampyje“. Gyvenimas trikampyje tęsiasi.  Ar niekada nesigailėjote, kad tenka gyventi trikampyje tarp Briuselio, Strasbūro ir Vilniaus?

Apie dvidešimt metų man teko dirbti ne Lietuvoje – įvairiose šalyse. Tačiau pastarieji penkeri metai buvo įdomiausi: pusę savaitės gyvenu Briuselyje ir Strasbūre, pusę – Vilniuje ir visoje Lietuvoje. Negali būti geresnės galimybės pajusti ir palyginti gyvenimo ten ir čia skirtumus. Toks gyvenimo būdas priverčia į pasaulį ir jo reiškinius žiūrėti įdėmiau, aštriau. Kita vertus – tolerantiškiau. Vertinu galimybę EP ir už jo veiklos ribų bendrauti su įdomiais, protingais, didelę gyvenimo ir politikos patirtį turinčiais žmonėmis iš daugelio pasaulio valstybių. Su  jais galiu tartis, konsultuotis ir dėl Lietuvai aktualių sprendimų. Manau, kad tai prasminga.

Interviu parengtas bendradarbiaujant su Europos Parlamento Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcija

2009 12 30, bernardinai.lt, http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-12-30-justas-v-paleckis-kas-siandien-lietuviui-yra-europa-ii/37717