Straispniai interneto dienraštyje "Bernardinai.lt"

Algirdas Butkevičius – finansų, susisiekimo ministras Algirdo Brazausko ir Gedimino Kirkilo Vyriausybėse – naujasis Socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas. Įpratusiems šios partijos lyderiais matyti tokius politikos sunkiasvorius, kaip šviesaus atminimo Kazimieras Antanavičius ar prezidentas Algirdas Brazauskas, socialdemokratų pasirinkimas šeštadienį įvykusiame suvažiavime gali atrodyti netikėtas. O gal net tam tikras fronduojančių partijos apačių nepasitenkinimo LSDP vadovybe proveržis.

Bet žvilgsnis į pokyčius LSDP per frondos (taip vadintas 17 amžiaus Prancūzijos visuomenės judėjimas prieš absoliutizmą) teorijos prizmę būtų siaurokas. Žinoma, nebūna dūmų be ugnies: pastaruoju metu partijos veiklą koordinuojančiose institucijose, mano galva, vyravo kiek per didelis susižavėjimas vertikalaus pavaldumo santykiais. Tiesa, pačiam G. Kirkilui, pastaruosius pustrečių metų vadovavusiam partijai, demokratiškumo stokos neprikiši.

Pastarieji LSDP suvažiavimai kartais primindavo šventinius pasisėdėjimus, kurių metu daug laiko buvo skiriama svečių sveikinimo kalboms, ir jo aiškiai stokojo atvirai aptarti visuomenės gyvenimo ir socialdemokratų vidaus problemas. Šių renginių kulminacija dažnai buvo simbolinė, maskuojanti tarp partijos eilinių ir lyderių didėjantį tarpą – daugmaž vieningu rankų kilnojimu išrenkant partijos vadovybę. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog rankų miškas yra geriausias būdas partijos lyderiams pasitikrinti bičiulių pasitikėjimą.

Po alinamų diskusijų ir ginčų LSDP taryba pasiūlė ir suvažiavimo delegatai palaikė slapto balsavimo procedūrą. Ji nėra nei netikėta, nei išskirtinė. Bendraudamas su įvairių šalių socialdemokratais Europos Parlamente įsitikinau, jog atviru balsavimu rinkdami savo partijos pirmininką Europoje buvome „baltos varnos“. Gal tik Švedijos socialdemokratai gali (tačiau neprivalo) rinkti savo lyderį balsuodami atvirai, tačiau ir ten, bent vienam suvažiavimo delegatui pareikalavus, skelbiamas slaptas balsavimas.

Dabar apie kitas, ne mažiau svarbias prielaidas, kurių radosi po šio LSDP suvažiavimo, ir jos gali pakreipti kita linkme partijos bei, tikiuosi, visos visuomenės politinį gyvenimą. Kartu su Aloyzu Sakalu siūlėme lyderystės naštą nešti Algirdui Butkevičiui, kadangi tikimės vertybinio partijos politikos posūkio. Šiandien, kai net amerikietiškas „Newsweek“ numerio temą skelbia lozungu „Dabar mes visi tapome socialistais“, o „Time“ – „Permąstykime Marksą“, kai krizė labiausiai užgulė silpnuosius ir pažeidžiamuosius, Lietuvai ypač reikia tikros europietiškos socialdemokratinės minties ir sprendimų.

Tą, atrodo, suprato ir dabar jau buvęs LSDP pirmininkas G. Kirkilas, suvažiavime aštriai kritikavęs dabartinės vyriausybės politiką ir paskelbęs socialdemokratinę antikrizinės programos alternatyvą: pasiūlymus dėl mokesčių politikos (progresiniai, turto mokesčiai), taip pat teikęs kitokių, nei dabar vykdomų, priemonių krizei įveikti. Būtų buvę puiku, jeigu panašias mintis visuomenė būtų išgirdusi bent prieš metus, Gediminui vadovavus koalicinei Vyriausybei.

Žymiausias suvažiavimo svečias, Europos Parlamento viceprezidentas ispanas Miguelis Angelas Martinezas sakė: „Socialdemokratai, kurie nukrypsta į liberalią arba konservatyvią politiką, niekada neįsiteiks tų partijų rinkėjams, tačiau praras savuosius.“ Tai greičiau universali nei išskirtinai LSDP taikyta taisyklė, tačiau socialdemokratų suvažiavime ji nuskambėjo ypač laiku.

Galime apgaudinėti save ir guostis, jog po 2008-ųjų rinkimų į Seimą socialdemokratai turi gausesnę frakciją nei prieš ketverius metus (25 ir 20 vietų). Tačiau jau apie dešimt metų mūsų partija nuo rinkimų iki rinkimų, deja, žengė po laiptelį žemyn, prarasdama kaskart beveik po 50 tūkstančių rinkėjų. Juos susižėrė kitos partijos, daugiausia populistinės. Priežastis – kairiosios europietiškos krypties vidaus ir užsienio politikoje stoka. Nors kasmet didėja visuomenės socialinė atskirtis, kairiųjų rinkėjų viltys kiekvieną sykį skaudžiai dūžta, patyrus paskutinių vyriausybių vykdytą politiką. Tegu ir koalicinių, tačiau vadovautų socialdemokratų.

Kai per keletą mėnesių politinis kalendorius skelbia Seimo, Prezidento ir Europos Parlamento rinkimus, kiekviena partija gali pajusti lyderių deficitą. Iki paskutinės minutės įkalbinėjau Viliją Blinkevičūtę mesti iššūkį ir dalyvauti šalies Prezidento rinkimuose. Buvau ir esu tikras, kad turėdama didelį populiarumą ji galėtų rimtai varžytis su Dalia Grybauskaite. Tačiau taip jau išėjo, kad kartu su partijos lyderio našta Algirdui Butkevičiui teko misija kelti savo kandidatūrą rinkimuose į šalies vadovo postą. Bus nelengva: rinkimų kampanija jau senokai prasidėjo, o konkurentai spėjo užsiauginti galingus raumenis. Bet Algirdas, neabejoju, rinkimų kovoje tinkamai atstovaus kairiesiems. Jis iš tų, kurie nesiveržia į lyderius, bet natūraliai jais tampa. Paprastai tokie ir būna geriausi vedliai. Vienas žinomas žurnalistas man sakė: „Žinai, asmeniškai nepažįstu Algirdo Butkevičiaus, bet net ir iš ekrano sklinda jo padorumas.“

Patvirtinęs LSDP sąrašą į Europos Parlamentą suvažiavimas įgyvendino naują statuto nuostatą – į visų rinkimų sąrašų dešimtukus įtraukti ne mažiau kaip 40 proc. moterų. Po kandidatų reitingavimo atsidūręs pirmojoje pozicijoje, vietą sąrašo viršūnėje bičiuliškai užleidau Vilijai Blinkevičiūtei. Vytenis Andriukaitis į trečiąją sąrašo vietą pakvietė Birutę Vėsaitę (pats nusileisdamas iki aštuntosios). Buvęs aukštesnėje reitingo vietoje Julius Sabatauskas susikeitė pozicijomis su Aušrine Marija Pavilioniene.

Nenoriu būti per didelis optimistas, tačiau man atrodo, kad po šeštadienį įvykusio suvažiavimo socialdemokratai išsiskirstė ne tik formaliai atsinaujinę, bet ir aiškiau matydami savo vertybes bei politinę dienotvarkę. Turiu vilties, kad ir galutinai susivieniję bei grįžtantys tenai, kur juos nori matyti rinkėjai.

Bernardinai.lt, 2009 03 10, http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles%2F92427