Apie EP ir jo narius

Rugsėjyje į Briuselį europarlamentaras Justas V Paleckis pakvietė grupę įvairių kartų ir „žanrų" kultūros žmonių. Kelionę prisimena poetas Viktoras RUDŽIANSKAS.

Fragmentas iš pokalbio su filosofu Krescencijumi Stoškumi: nežinau, kodėl daugiau lietuvių kirčiuoja ne Briuselis, o Briuselis.

Aš irgi nežinau, bet pritariu, kad pastebėjimas ne iš piršto laužtas. Įdomiausia, kad klausimą išgirdau ne Vilniuje, net ne Briuselyje, o Briu-gėje, vaikštinėdamas po miestą, kurį galima pavadinti tiesiog meno šedev­ru, nors tiksliau būtų tarstelti — miestas iš architektūros šedevrų. Pasta­tytas pirklių. Ir tada nori ar nenori lengvas karališkasis rudens vėjelis įsuka asociacijų malūnėlį, apipintą aibėmis klausimų, o atsakymo nerandi nė į vieną: taip ir lieka neaišku, kodėl prieš penketą-septynetą šimtmečių pirkliai, be kita ko, buvo estetai, o šiuolaikiniams dažniausiai terūpi kičas ir kičinė kultūra. Laimė, profesoriaus argumentai tvirti ir tikslūs, tad skep­ticizmą verčiu į optimizmą: kultūra išgyveno ir išgyvens bet kokiomis są­lygomis. Ir jei skaudės, tai skaudės kultūrininkui bei meno kūrėjui dėl vieno: visuomenės, valstybės požiūrio į jo triūsą. Ar tik pas mus, ar visur, ar visada? Šią problemą tarsi kokį perpeetum mobille Briuselyje suks ir suks fotomenininkas Antanas Sutkus, o atsakymas bus tas pats, kaip vieno klasiko romane kita tema: skęstančiųjų gelbėjimas — pačių skęstančiųjų reikalas. Ar galima apie šį reikalą kalbėti be pykčio? Juo labiau lietuviš­kame kontekste.Kurį galima interpretuoti ir taip: kuo daugiau duosi, tuo greičiau traktorius autostradoje sustatys ir blokuos judėjimą.

Kita vertus, keistas paradoksas: agrarinės tautos atstovai nepatenkin­ti gana išskirtiniu ES požiūriu žemdirbystei! Tačiau šis nepasitenkinimas apnuogina ir tam tikrą europinės sistemos vangumą. Juk per 40 proc. lėšų žemdirbystei ir vienas procentas kultūrai atspindi dvidešimtojo amžiaus vidurio, o ne dvidešimt pirmojo poreikius. Europos Komisijos narė Dalia Grybauskaitė, pažymėjusi, kad su europarlamentaro Justo Paleckio orga­nizuotomis grupėmis vyksta gana karštos diskusijos, į tokį lėšų skirstymą irgi žiūri ironiškai ir patikina, jog pateiks siūlymą sistemą keisti. Žinoma, kultūros kuravimas vargu ar ženkliai pagerės, bet... Karštų diskusijų nėra.

Šis lyg ir nesvarbus momentas asmeniškai man padarė nemenką įspū­dį dėl vieno iš gražiausių pastaraisiais metais patirtų tolerancijos pavyz­džių. Pirmiausia europarlamentaras netyrinėjo penkiolikos menininkų gru­pės politinių pažiūrų, o jos, be abejo, nebuvo visų vienodos. Nors to ne­sijautė ir tarpusavio bendravime. Nesijautė, nes niekas nekurstė aistrų, kaip, kas ir ką ne taip daro. O visiems rūpėjo, ką ir kaip padaryti geriau.

Likimas lankytis ES institucijų miestelyje parinko ir istoriškai įdomią dieną — rugsėjo 11-ąją. Kai prie Europarlamento turėjo vykti mitingas prieš musulmonus, kurį organizavo ultragrupuotės. Tad viskas vyko tarsi ir griežčiau, atidžiau tikrinant, akys kliudydavo policijos šarvuočius. Mi­tingas neįsisiūbavo. Ypatingų emocijų ar susikibimų nebuvo. Kažin ar tai policininkų ir jų šarvuočių nuopelnas? Greičiau politinės kultūros, kuri Briuselyje, regis, labiau remiama protu, o ne emocijomis, ženklas. Ligi ten regėtos brandos mums dar teks nueiti ne trumpą mokinukų kelią.

Bet jei kalbėtume apie menus, pasirinkčiau galbūt keistoką objektą: Briuselio šokoladines. Kiekvieno gaminto jo krautuvėlė su savu dizainu, spalvomis ir jaukumu, jaukumu, jaukumu... Jei šokola­das gydo sielą, tai jis turi būti pirktas Briu­selio specializuotoje krautuvėlėje. Juokau­ju, žinoma. Bet ir tiesą sakau.

Kelias iš šokoladinės į susitikimą su Švietimo ir kultūros generalinio direkto­rato generaline direktore Odile Quintin. Beveik galima pranašauti, kad Antanas Sutkus nuosekliai vykdys savo politiką ir kalbės, apie kultūros būkle, me­nininko statusą, socialines jo problemas. Ir jau net nereikia pranašauti, kad O.Ouintin eilinį kartą primins, jog šiuos klausimus turime išsispręsti Vilniuje. Primins, kad lėšų kultūrai skiriama pagal projektus iš Sanglau­dos fondų. Deja, projektai, reikia pripažinti, dažnam aukšto lygio meni­ninkui — tamsus miškas. Jame, tenka apgailestauti, geriau jaučiasi pripa­žinimo link einantys ar net besiblaškantys jauni menininkai. Ir nieko čia nepadarysi. Nebent imsi sukti galvą, ar gerai bus atstovaujama mūsų me­nui. Jei ne — ar didelė tragedija? Galbūt nieko baisaus? Juk ir didieji talentai savo laiku buvo akademikų, kultūrinės spaudos ignoruojami. Bet laikas perstatė vertybes.

Ar įmanoma ieškoti dialogo? Švelninti nesusikalbėjimą? Organizuo­jant grupę apdairiai parinkti kelių kartų menininkai. Ir jie susikalbėjo. Nors neabejotinai, tarkime, Donato Banionio ir jaunos aktorės Rasos Sa­muolytės požiūriai į teatrą, švelniai kalbant, buvo perskirti ryškios tako­skyros, bet keisčiausia, kad susisiekė... O kad tokio susikalbėjimo ir tole­rancijos būtų daugiau.

Briuselyje pabendravome su ponu Henriku Juškevičiumi. Aktorės Danutės Mallart namuose. Ir jo požiūris į kultūros ir menininkų proble­mas labiau sutapo su Briuselio, nei Vilniaus. Jis akcentavo, kad skelbdami idėjas, tiesas, reikalavimus turime būti aktyvūs Vilniuje. Menininko ir kul­tūrininko aktyvumo, jo pozicijos Henrikas Juškevičius pasigenda. Ir jis sako tiesą. Grįšiu į Briuge. Valtininkų verslas įmanomas tik keturių šei­mų, prieš keletą šimtmečių jį organizavusių, palikuonims. Beveik neįtikė­tina. Pagal mums įprastą suvokimą jis turėtų atitekti plėšriausiam. Tradi­cijos būtų nupūstos, kaip dulkės nuo stalo...

Ar ne todėl, gerbiamas filosofe, mes linkę tarti Briuselis?