Apie EP ir jo narius

„Kaip ir kiekvienas europarlamentaras, kasmet turiu teisę pakviesti į Briuselį arba Strasbūrą 100 savo šalies piliečių, kurie atvyksta į vieną iš dviejų ES sostinių autobusais. Per pusę kadencijos mano kvietimu Briuselyje ar Strasbūre viešėjo per 300 Žmonių iš Lietuvos."   (Justas Vincas Paleckis. „Gyvenimas trikampyje").

Esu beviltiškas namisėda. Retai kur išvažiuoju. Gal dėl to visos kelio­nės - man svarbūs įvykiai ir palieka žymius pėdsakus, kuriuos ilgokai virškinu. Ilgokai išsisukinėjau ir nuo Briuselio, bet Europos parlamentaras Justas Paleckis, tas mielas ir šiltas žmogus, šįsyk suėmė ryžtingai. Sakė, važiuos Saulius Sondeckis, Donatas Banionis, Regimantas Adomaitis, Eu­genija Bajorytė... Žodžiu, buvau di­džiai pamalonintas. Ir dabar esu jam dėkingas už puikią kompaniją, ne­prastai gerai organizuotą kelionę, bei rūpestingą jo padėjėjų Justo Pankausko ir Kasparo Kemeklio globą ir jau­kius Laimos Paleckienės priėmimus. Buvo sudarytos geriausios galimybės akis į akį susipažinti su Europos Ko­misija, Parlamentu, jos koledžu, pa­čia sostine ir, žinoma, Briugę. Tie, kas po du kartus per savaitę vyksta į Briu­selį, šitas išvykimas tikriausiai atro­dys kiek per daug sureikšmintas. Nors rašau ne tik dėl šio išvykimo, neturiu teisės slėpti gerų įspūdžių ir negaliu neišreikšti padėkos už visos „komandos" parodytą dėmesį ir triū­są. Ne sykį turėjau progos įsitikinti, su kokiu pasitenkinimu šią kelionę užbaigė ir kiti šios sumaniai suba­lansuotos kelionės dalyviai.

Žinoma, turėčiau būti dėkingas ir Europos Parlamentui (jeigu apskritai būtų priimtinas dėkingumo reiškimas valdymo institucijoms), kuris skati­na bei finansuoja tokias keliones ir, atrodo, jis žino, ką daro. Apie jas bu­vau kai ką girdėjęs ir anksčiau: bu vau kviestas ir velionio Rolando Pa­vilionio, ir Justas Paleckis buvo pa­rodęs dėmesį, bet „išsisukau". Dabar „nepavyko". Tiesa, ir dabar išvykda­mas šiek tiek svyravau ir mintimis klausiau: „Kam tokios išlaidos? Ar ne per didelė prabanga ir atsakomy­bė priimti tokią dovaną?" - ir, prisi­pažinsiu, gerokai nejaukiai jaučiau­si. Bet nuskridęs tenai, man rodos, supratau: Europos Parlamento stra­tegija visai kitokia negu mūsiškio: jis tikrai nori neatitrūkti nuo žmonių ir pernelyg neiškilti virš jų. Jis leidžiasi žemyn, kad susitiktų su žmonėmis: nori kalbėtis, siekia būti atviras, pri­einamas, matomas ir žinomas. Žo­džiu, brangina personalinius kontak­tus. Tai buvo gerokai neįprasta ir sa­vaip jauku. Žodžiu, kėlė pasitikėji­mą. Savo bendrą kelionės įspūdį gal­būt galėčiau nusakyti žodžiais, pa­našiais į tuos, kuriuos XVIII a. ištarė Ch.L. Monteskje (Montesquieu), nu­vykęs į Angliją: „Aš esu šalyje, kuri visai nepanaši į likusią Europą". Tik čia turbūt reikėtų sakyti „į Lietuvą" arba atvirkščiai performuluoti: „Aš buvau šalyje, kuri labiausiai panaši į likusią Vakarų Europą". Bet visais atvejais čia būtų kalba apie tą patį demokratizmą. Anglijoje Monteskje išvydo partneriškus socialinių sluoks­nių santykius, kurių kontinentinė Eu­ropa tada dar nežinojo ir net negalė­jo suprasti. Dabar jie - beveik visoje Vakarų Europoje.

Jeigu būtų priimta dėkoti Europos Parlamentui ir jo atstovaujamai Eu­ropos Sąjungai, manau, labiausiai rei­kėtų dėkoti ne tiek už struktūrinius fondus, kurie taip kaitina visų poli­tinių grupuočių aistras, kiek už de­mokratijos eksportą: protingam tur­tas padeda, o kvailį tik demoralizuo­ja. Atsiprašau už šiurkštumą, bet mintis ne mano. Noriu tik pasakyti, kad demokratija - nepalyginamai di­desnis ir pastovesnis turtas už visus pinigus, kuriuos ketinama pasiimti. Beveik galima garantuoti, kad di­džioji iš Europos fondų gaunamo turto dalis nueis vėjais, t.y. bus iš­leista visai neefektyviai arba nusės ne į tas kišenes, kurioms jų labiau­siai reikia: socialinė atskirtis tik pa­didės. O tie, kurie paims tuos ne jiems skirtus pinigus, išveš kasmet į užsie­nį, tik jau ne po milijardą kaip, saky­sime, šiemet, o nepalyginamai dau­giau. Nebent demokratizacija ir ko­rupcijos mažėjimas šį procesą pri­stabdytų. Bet kol kas tokių požymių beveik nematyti.

Be perstojo guodžiamės, kad mūsų demokratija silpna, kad ji daugiau fasadiška negu reali, kad valdžios ato­trūkis nuo visuomenės nė kiek nema­žėja. Tačiau sunku net įsivaizduoti, kaip ji būtų atrodžiusi be Europos Są­jungos priežiūros, be jos kontrolės ir nuolatinių reikalavimų, be Strasbūro teismų. Tiesiog gniuždantis gėdos ir nevisavertiškumo jausmas apima vien tik pagalvojus, kodėl mes, kaip maži kūdikiai, ne tik patys nesame pajėgūs pasirūpinti savimi, savo elementariau­siais, svarbiausiais reikalais ir interesais, bet net nesuprantame ir nesuvokiame labiausiai gyvybinių savo reikalų. Ko verta visa mūsų politika, jeigu ji ne­pajėgia pripažinti, kad mūsų tautai yra iškilusi išnykimo grėsmė. Ko ver­ta mūsų valdžia, jei ne ji, o Europos Sąjunga turi pasirūpinti, kad stipriau­si mūsų protai neiškeliautų iš mūsų krašto, o jeigu išvyksta, kad būtų su­darytos palankios sąlygos sugrįžti jiems į savo tėvynę, kad Europos Są­junga turi mums patiems nurodyti, jog reikia branginti gyvybes ir artimiausiu metu per pusę sumažinti autoavarijų skaičių, kad Europos Sąjunga ir UNESCO turi perspėti, jog mes sau užtikrintume kultūros paveldo apsau­gą, jog per metus keliais procentais padidintume atliekų rūšiavimą... Ir taip be galo. Būtų juokinga, jei nebūtų skaudu ir gėda.

Fotografas Antanas Sutkus vežė­si į Briuselį Europos Parlamento pro­jektą, kuriuo siūloma Europos Sąjun­gos narėms pasirūpinti savo meni­ninkų socialinėmis garantijomis. Kiekviename susitikime jis kėlė tą patį klausimą: jeigu toks projektas bus pri­imtas, kas galėtų Europos šalis pri­versti įgyvendinti tokias rekomenda­cijas? Ir visur jis išgirsdavo tą patį atsakymą: „Niekas. Negi jūs norėtu­mėte, kad Europos Sąjunga unifikuo­tų jūsų kultūrą?" Tai turėjo reikšti, kad kiekviena šalis savaime turi tiek orumo, kad pati pasirūpintų savo kultūros politika. Tik ar kiekviena šalis savaime turi? Daugelis sutiko su Sutkum: Lietuva joms tikriausiai ne­priklauso.

Iš pirmo žvilgsnio atrodė kelio­nės programa kiek perkrauta, bet ji buvo įdomi ir taip gerai sustyguota, kad būtiniausiems smalsumo intere­sams patenkinti laiko visai pakako. Kad ir kaip pasirodytų keista po to, ką aš čia iki šiol kalbėjau, įdomiausi susitikimai Briuselyje buvo su mūsų tautiečiais: Dalia Grybauskaite ir Henriku Juškevičium. Europos komi­sijos narė, finansų programų ir biu­džeto komisarė D.Grybauskaitė nu­skaidrino Europos Sąjungos finansi­nę paramą Lietuvai 2007-1013 me­tais, struktūrinių fondų ir sanglau­dos fondų politiką bei jų įsisavinimo sunkumus. UNESCO ekspertas H.Juškevičius preciziškai nusakė tarptautinius reikalavimus visuome­ninei televizijai, jos vaidmenį kultū­ros politikoje ir pagrįstai kėlė aukš­tus reikalavimus Lietuvos nacionali­nei televizijai.

Dar sykį įsitikinome nešališko mąstymo pranašumais: tai buvo vals­tybiškai užangažuoti ir politiškai blaivūs žvilgsniai iš Europos. Ne sy­kį teko gintis nuo minties, kad iš tik­rųjų gabiausi žmonės jau yra atsidū­rę už Lietuvos ribų. Kaip reta, jų kal­bos buvo kritiškai įtaigios, aiškios mintys gerai derėjo su jų kompeten­cijomis, o kompetencijos - su parei­gomis. O tai ne taip dažnai pasitai­kantys atvejai. Supratome, abi šios asmenybės nemažai prisideda prie Lietuvos prestižo formavimo. Abu jie pasirodė ne apologetai, o problemiš­kai, esmingai mąstantys žmonės: mus suprato iš pusės žodžio, puikiai orientavosi situacijoje, turėjo laisvą nešališkų stebėtojų žvilgsnį. Jų cha­rakteristikos buvo gerai apgalvotos, taiklios ir tikslios. Galėjome tik ap­gailestauti, kad šiandien jų nėra Lie­tuvoje, kad jų balsas čia mažai tegir­dimas, o jei ir išgirstamas, nėra visai suprantamas, o jei kieno ir supranta­mas, tai greitai užgesinamas.

Bet vis dėlto pasikeitimai vyksta: lėtai, prieštaringai, su pertrūkiais, bet vyksta. Todėl labai praverstų ne for­malus, bet geranoriškas ir savitarpiškai pasimokyti linkęs bendravimas tarp Lietuvos politikų Europoje ir Lie­tuvoje. O jie ten kai ką mato aiškiau ir yra tam, kad tiesiogiai ir netiesio­giai (per Europos Sąjungą) tarnautų Lietuvai. Sunku pasakyti, ar sulauks paramos bei pritarimo ir Justo Palec­kio siūlymas Europos Parlamentui „sukurti specialų ES fondą skausmin­goms „protų nutekėjimo" iš naujųjų ES valstybių į senąsias pasekmėms mažinti". Kad ir kas ten įvyktų, ne­įmanoma išsisukti nuo klausimo, kas yra padaryta, kad panašus fondas atsirastų pačioje Lietuvoje?