Atsarginės planetos neturime

Šį rudenį dalyvavau vizite į radioaktyvių atliekų saugyklą Nyderlanduose. Savęs, kaip ir daugumos važiavusių europarlamentarų padėjėjų, negalėčiau pavadinti atominės energijos entuziastu. Kaip ne keista, dauguma vykusių kolegų buvo iš atominės energijos nepropaguojančių šalių – Graikijos, Austrijos, Portugalijos, Vokietijos. Prieš kelionę išaiškėjo, kad beveik visi mes važiuojame, nes atominių atliekų saugojimas apipintas daugeliu mitų ir baimių, o to ko nežinai, to labiausiai ir bijai.... Kaip pavyzdys - išvažiuojant Briuselyje likę draugai klausė ar nebijome važiuoti,  po to tikriausiai iš toli tamsoje šviesime... 

COVRA radioaktyvių atliekų saugykla yra vienintelė tokio tipo saugykla Olandijoje. Ji yra valstybės valdoma (100 proc. akcijų) įmonė, kuri įsikūrusi Zeeland’o saloje. Saloje, kurios didelė dalis yra žemiau jūros lygio, o jos vietoje viduramžiais vykę dideli jūrų mūšiai.

Skirtingose šalyse atominių atliekų saugojimas sprendžiamas skirtingai, tai priklauso nuo šalies reljefo ir uolienų. Ilgalaikiam giluminiam saugojimui Vokietija naudoja druskos klodus, Belgija ir Prancūzija - molio sluoksnius, o Švedija ir Suomija - kietas uolienas. Gylys irgi nėra vienodas: Švedija galvoja saugyklas įrengti 400-700 metrų gylyje, Suomija - 400 m., o Belgijoje storiausias 100 m. molio sluoksnis randamas 160-260 m. gylyje, kuris, manoma, bus palankiausia vieta ilgalaikiam saugojimui.

Visos šalyje susikaupiančios radioaktyvios atliekos parduodamos COVRA'ai – tai politika, kurią Nyderlandai vykdo jau nuo 1984 m.. Šiuo metu atliekos saugomos antžeminėse „laikinose“ saugyklose. Jose atliekos bus 100 metų. Po 100 metų planuojama kasti gilumines požemines saugyklas, kuriose atliekos bus palaidotos visam laikui.

Net ir Olandijoje, laikinam “100 metų”  saugojimo periodui nebuvo lengva rasti vietos. Nemažai savivaldybių atsisakė „priimti“ tokius kaimynus. Tik Zeeland'o komuna, kurioje ir taip veikia atominė elektrinė, sutiko saugyklą įsileisti. Na o ilgalaikis požeminis saugojimas ne būtinai bus šioje vietoje. Ekspertai dar turi ištirti, kuriose šalies vietose – druskos ar molio sluoksniuose 500-1 500 m. gylyje būtų tinkamiausia rengti ilgalaikį saugojimą. Galbūt atėjus šiam laikotarpiui jau bus galima atliekas laiduoti tose šalyse, kur grunto uolienos yra palankiausios, nes pagal dabartines taisykles visos atominės atliekos turi likti toje šalyje, kurioje jos buvo sukauptos....

„Laikinoji“ COVRA saugykla suskirstyta į dvi dalis - žemo ir aukšto radioaktyvumo atliekoms saugoti. Aukšto radioaktyvumo atliekų saugykla sukonstruota taip, kad galėtų atlaikyti ir tiesioginį lėktuvo smūgį (1,70 m. storio sustiprintos betono sienos). O visos personalo naudojamos patalpos pilnai apsaugotos nuo galimos radiacijos.  Vizito mūsų lankytojų grupei buvo duotas radiacinio fono matuoklis – jo duomenimis mes negavome jokio didesnio spinduliavimo negu įprastą dieną.

Kokios buvo priežastys, lėmusios pasirinkimą pirmiems 100 metų „laikinai“ antžeminei saugyklai įrengti: 

- radioaktyvios atliekos kaupiasi pakankamai lėtai, todėl giluminė saugykla būtų panaudota neefektyviai;

- dalis mažo radioaktyvumo atliekų išspinduliuoja visą radiaciją per keliasdešimt metų, tuomet jas galima perdirbti arba patalpinti į įprastus sąvartynus;

- galima giluminio saugojimo vieta dar nėra iki galo numatyta, reikia daugiau tyrimų;

- apskaičiuota giluminė saugyklos kaina būtų apie 2 milijardus eurų 2009 m. kainomis. Šiuo metu jos statyba būtų per brangi (kaina vartotojams padidėtų 2 euro centais per kWh). COVRA renka mokestį iš atliekas priduodančių įmonių, ir surinktas lėšas investuoja (daugiausia į valstybės obligacijas). Planuojama, kad po 100 metų įmonė turės pakankamai susikaupusių savų lėšų pastatyti ilgalaikes gilumines saugyklas.

Dauguma (85 proc.) radioaktyvių atliekų sudaro žemo ir vidutinio radioaktyvumo eksploatacinės atliekos. Tai pirštinės, chalatai, įrenginiai, saugojimo tara ir kitos medžiagos, turėjusios sąlytį su radioaktyviom medžiagom. Nemaža jų dalis susidaro ne atominėse jėgainėse, o tyrimų įstaigose, pramonėje ir ligoninėse. Žemo radioaktyvumo atliekos, pvz. laboratorijose naudotos pirštinės, savo spinduliavimą praranda per keliasdešimt metų. Vidutinio radioaktyvumo atliekas reikia izoliuoti bent jau 300-500 metų. O aukšto radioaktyvumo atliekos, tokios kaip jėgainėse naudotas kuras ir reaktorių vidaus įrenginiai, pavojingi išlieka daug ilgiau. Šios atliekos turi būti atskirtos nuo aplinkos nuo keliasdešimt ar šimtų tūkstančių iki kelių milijonų metų.

COVRA daug dėmesio skiria visuomenės informavimui, siekiant supažindinti šalia gyvenančią bendruomenę su savo veikla, bei siekiant išsklaidyti bereikalingas baimes. Pastatai buvo suprojektuoti atsižvelgiant į dizainerių pastebėjimus:

- saugyklos pagrindinė įėjimo teritorija nėra apjuosta tvora, o tik kelių metrų pločio vandens kanalu (taip siekiama sudaryti teigiamesnį įspūdį);

- aukšto radioaktyvumo pastatas šiuo metu nudažytas ryškiai oranžine spalva (simbolizuojant pavojų), jis kas dvidešimt metų bus perdažomas vis šviesesne spalva ir po 100 metų turės būti visiškai baltas (simbolizuojant, kad pavojus išnyko);

- saugyklų viduje, kur pastoviai dirba personalas, įmontuotos didelės šviečiančios mišką vaizduojančios fotografijos, kurios tarsi simbolizuoja langą į išorę.

Įmonė dalį žemo radioaktyvumo saugyklos patalpų, kurių negali naudoti savo reikmėm (tarp kolonų ir nišų) nemokamai suteikia muziejams, kaip plotą saugoti savo eksponatus. Atliekoms, kaip ir muziejų eksponatams, reikia pastovios temperatūros ir mažo drėgmės lygio palaikymo. Tai irgi didina visuomenės teigiamą požiūrį į įmonę.

Viso vizito metu neapleido mintis - kaip šie klausimai bus sprendžiami Lietuvoje? Kur ir kokiame gylyje reiks rengti ilgalaikes požemines saugyklas yra techninis klausimas, kurį turėtų nuspręsti ekspertai. Bet iš olandų galima pasimokyti daug ko - įsiklausymo į gyventojų nuomonę; atviros politikos, kai visi norintys gali susipažinti su saugykla iš vidaus, o įėjimo vartų nesaugo kelių metrų aukščio spygliuota tvora; projektuojant neužmiršti pastato išorinės estetikos ir viduje dirbančių žmonių. Norisi tikėtis, bet „naktinės“ reformos ir „liūtukų“ kūrimo istorijos verčia būti realistu...

Kasparas Kemeklis

Justo Paleckio padėjėjas Briuselyje