Atsarginės planetos neturime

Seimo Europos klubas ir Seimo Europos informacijos biuras trečiadienį surengė apskirtojo stalo diskusiją klimato kaitos tema. Artėjant Jungtinių Tautų klimato kaitos Kopenhagos konferencijai, diskusija tema „Klimato kaita: nuo Kioto iki Kopenhagos“ pasirodė įdomi ne vienai dešimčiai joje susirinkusiųjų.

Diskusijoje susirinkę svečiai, atstovaujantys skirtingus pasaulio regionus, pristatė savo šalių veiksmus kovoje su klimato kaita, savo siekius, kuriuos ketina pristatyti Kopenhagos konferencijoje, bei įžvalgas apie būtinus globalius veiksmus kovoje su klimato kaita.

Lietuvos Aplinkos ministro patarėja Laura Dzelzytė teigė, jog Lietuvai Kopenhagoje svarbu pasiekti, kad įsipareigojimas mažinti CO₂ emisijas išsivysčiusiose šalyse iki 2020 m. būtų 25-45%, o besivystančiose 15-30%, kad neišnaudoti nustatytos normos taršos vienetai būtų perkelti į po 2012 m. laikotarpį bei kad susitarime išliktų prekyba nustatytos normos taršos vienetais. Pažymėta, kad nepaisant to, jog Lietuvai gerai sekasi mažinti taršą pramonės sektoriuje, ūkio, atliekų bei transporto sektoriuose susiduriama su didelėmis problemomis, kurios taps bene pagrindiniu iššūkiu Lietuvai siekiant įgyvendinti savo kovos su klimato kaita įsipareigojimus. L. Dzelzytė taip pat pristatė Lietuvos šiais metais priimtą Klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatymą, kuriame apibrėžiama Nacionalinė klimato kaitos valdymo strategija, prekyba apyvartiniais taršos leidimais ir Kioto vienetais bei kita. Paminėta, kad kova su klimato kaita turi didelį ekonomikos augimo potencialą, kaip pavyzdį pateikus faktą, kad pradėjus efektyviai pasaulio mastu veikti nustatytos normos taršos vienetų prekybos sistemai, šios srities rinka JAV taptų didesnė nei jos naftos ir dujų rinkos kartu sudėjus.

Danijos ambasadorius Lietuvoje Laurids Mikaelsen pristatė savo šalies pastangas adaptacijos prie klimato kaitos padarinių srityje. Kadangi remiantis dabartinėmis mokslininkų prognozėmis iki 2030 m. Danijoje vandens lygis pakils nuo 0,5 iki 1 m, lyginant su dabartiniu lygiu, Danijos vyriausybė įpareigojo visas savo savivaldybes paruošti veiksmų planus, kas ir kaip turės būti daroma, kai tai nutiks (pvz.: palaipsnis gyvenviečių perkėlimas, evakuacija ir pan.). Švedijoje savivaldybės taip pat yra įpareigotos ruošti tokius veiksmų planus. Ambasadorius pažymėjo, kad Lietuva turėtų nepamiršti, esanti šalis, kur yra daug žemų vietų, upių ir ežerų pakrančių, kurios dėl kylančio Baltijos jūros lygio taip pat gali būti užtvindytos, tad ir Lietuvai reikėtų susimąstyti apie panašių planų rengimą. Pasidžiaugta ir Barselonos konferencijos rezultatais. Lapkričio mėnesį vykusioje JT Barselonos konferencijoje (žinoma kaip Barcelona talks) daug dėmesio buvo skirta „Žaliajam fondui“ (Green fund). „Žaliasis fondas“ turėtų būti įkurtas JT rėmuose, į jį išsivysčiusios šalys įneštų įnašus, kurie būtų paskirstomi besivystančioms šalims kovai su klimato kaita. Iki galo aiškios šio fondo koncepcijos dar nėra. Po Kopenhagos konferencijos UNFCCC uždaviniu bus minėtojo fondo sukūrimas. L. Mikaelsen, taip pat kaip L. Dzelzytė, pažymėjo teigiamą kovos su klimato kaita įtaką užimtumui ir ekonomikos augimu, pabrėždamas, kad atsinaujinančios energijos sektorius yra bene vienintelis sektorius, kurio nepalietė pasaulinė ekonomikos krizė.

Jungtinės Karalystės ambasadorius Lietuvoje Simon John Butt kalbėjo apie tai, jog nors teisiškai privalomų įpareigojimų Kopenhagos konferencijoje priimti negalima, remiantis priimtais politiniais įsipareigojimais, teisiškai privalomos normos gali būti suformuotos po konferencijos. Jungtinė Karalystė didžiuojasi, kad įsipareigojo savo CO₂ emisijas iki 2020 m. sumažinti 26%, o iki 2050 m. net 80% bei tuo, kad stengiamasi nuosekliai pereiti prie energiją tausojančių technologijų. Kaip gerosios praktikos pavyzdį S. J. Butt pristatė faktą, kad Jungtinėje Karalystėje kai kurios savivaldybės, besiremdamos egzistuojančia teisine baze, įpareigoja naujų namų statytojus užtikrinti, kad tam tikrą dalį (kai kuriose savivaldybėse net apie 10%) namo energijos sudarytų energija iš atsinaujinančių energijos šaltinių.

Miyoko Akashi, Japonijos ambasadorė Lietuvoje, dar kartą visiems priminė, kad Japonija – tai šalis, kuri dėl geografinių ir teritorinių ypatybių yra labai pažeidžiama ir priklausoma nuo klimato kaitos. Tai privertė Japoniją išsikelti ambicingą tikslą iki 2020 m. CO₂ emisijas sumažinti 25% (apie 40% lyginant su 2005 m.). Ambasadorė pažymėjo, kad nepaisant to, kad ekonomikos požiūriu Japonija tvirtai žengia išsivysčiusių šalių gretose, visgi kovos su klimato kaita srityje ji vis dar balansuoja tarp besivystančių ir išsivysčiusių šalių. Japonija mano, kad padėti besivystančioms šalims galima suteikiant joms finansavimą, nustatant aiškias CO₂ sumažinimo pripažinimo taisykles, suteikiant ar bent palengvinant toms šalims priėjimą prie išsivysčiusių šalių turimų technologijų (low carbon technologies), vykdant gerosios patirties mainus (pvz.: Japonija galėtų skleisti savo atliekų rūšiavimo ir perdirbimo patirtį).

Diskusijoje dalyvavo ir JAV ambasados Lietuvoje Politikos ir ekonomikos skyriaus atstovas Timothy Patrick O`Connor, su pasididžiavimu pristatęs, kad JAV dabar į švarią energetiką investuota 80 mlrd. dolerių, o iki 2050 m. JAV ketina CO<sub>2</sub> emisijas sumažinti apie 80%. Pažymėtos ir prezidento B. Obamos pastangos G20 susitikimuose aktyviai raginant ieškoti alternatyvų iškastiniam kurui ir įsipareigoti, kad minėtosios alternatyvos sudarytų 10-15% (iki 2050 m.) viso dabar sunaudojamo iškastinio kuro. Visgi JAV atstovas nepraleido progos pabrėžti, kad Kopenhagoje sutarimo nebus, jeigu CO<sub>2</sub> mažinti įsipareigos tik išsivystančios šalys, o besivystančios nenorės gerokai padidinti savo įsipareigojimų šioje srityje. T.P. O`Connor taip pat pažymėjo, kad JAV nuomone neišsivysčiusios šalys išvis neturėtų turėti jokių įsipareigojimų dėl CO₂ mažinimo, bet jos turėtų įsipareigoti vystytis naudojant naujas, energiją tausojančias technologijas.

EP nario padėjėja Dorota Denkovska, 2009 11 26